Pasaka apie du medinčius
| Pasaka apie du medinčius |
|---|
| Lietuvių liaudies pasaka |
Kitąsyk senų senovėj buvo gyveno du broliu. Vienas buvo labai turtingas ir žinūnas, o antras ledva maitinosi iš uždarbio su pačia ir vaikais. Jis turėjo du sūnu dvynuku. Jie teip buvo in viens kitą panašūs kaip viens lašas vandens.
Sykį išėjo tas žmogus in girią malkų – pamatė an šakos tupint paukštę su aukso plunksnom. Jis pajėmęs akmenuką kaip metė in tą paukštę – gerai pataikė, ir nupuolė aukso paukštė negyva an žemės. Tas žmogus, pasirinkęs malkų, pajėmęs tą paukštį parsinešė namo: nors negyvas, ale kad toks gražus paukštis – kur jis jį dės? Pajėmęs tą aukso paukštį nunešė savo turtingam broliui parduot. Anas brolis pamatė, kas čia per paukštis, o jis kaip žinūnas buvo, tai jis žinojo, ką su tokiu paukščiu galima padarytie. Jis tam savo broliui gerai užmokėjo, o pačiai tuo liepė tą paukštį nupešti ir iškept neprapuldant jokį šmotelį mėsos. To paukščio buvo svarbus dalykas – širdis ir kepens. Pati, viską priderančiai atlikus, kepa an skaurados tą paukštį. Toj kepėja atsitraukė iš kuknios, o ano brolio tie du dvynukai in tąsyk atbėgo in kuknią, rado an skaurados tą paukštę. Jiedu išalkę buvo – jiedu tą paukštę pavertė an vieno šono, an kito – iš vidurio išpuolė du šmotukai mėsos. Jiedu pajėmė po šmotuką ir suvalgė. Tuomsyk atėjo toj kepėja – klausia tų vaikų:
– O ką, vaikučiai, ar neparagavot mėsos?
O tie sako vaikai:
– Čia mes pavartėm – išpuolė iš vidurio du šmotukai mėsos, tai mudu ir suvalgėm po vieną.
Kepėja pažiūrėjo – kad jau jiedu suvalgė širdį ir kepenis. Bijodama bausmės vyro, ką ji darys? Ji tuo papjovė gaidį, išėmė kepenis ir širdį, indėjus in paukštį, iškepus atnešė vyrui. Jis tą paukštį vienas visą suvalgė. Kad jis būtų suvalgęs to paukščio širdį ir kepenis, tai jis kas ryts būtų radęs po galva po du raudonuosius. Kaip jau jis žinojo, kad tur rast kas rytą po priegalviu raudonųjų, tai jis pirmą rytą kaip tik kėlės, teip tuo pradė graibyt pinigų, bet niekur jis jų nerado. O tie vaikai kaip tik kėlės, ten kas suskambė. Motina jų pažiūrė, kas ten suskambėjo, – rado auksiniu pinigu. Ir teip kas rytas rasdavo po jų galvom po du raudonuoju. Tų vaikų tėvas, nieko nežinodams, iš kur atsiranda toki pinigai, atėjęs papasakojo savo broliui. Tas brolis kaip tik dažinojo apė tokius pinigus, kone pagedo iš piktumo. O tie vaikai tankiai ateidavo pas jį. Sykį tie vaikai kaip tik atėjo pas jį, jis sako:
– Vaikai, aš važuoju in girią pasivažinėt. Jei norit, tai ir jus pavėžysu.
O, žinoma, vaikam kad tik važuot. Tuo jis juos susodino in vežimą, nuvežęs in girią juos paklaidino, paliko girioj, pats sugrįžo namo. O tie vaikai ėjo ėjo, ieškodami tikro kelio, ir vis ko tolyn, to daugiau klydo. An galo beblūdydami sutiko jiedu medinčių, arba vartą tos girios. Tas vartas klausia:
– Keno jūs vaikučiai?
Sako:
– Mes tokio tai tėvo. Mes kaip atsikeliam kas rytas iš miego, tai po mūs galvom randas po auksinį pinigą. Dažinojo apė mus dėdė. Pavydėdams to mum, jis mus atvežęs toj girioj paklaidino, kad mes čia mirtume.
Tas vartas neturėjo vaikų. Jis sau pamislio: jeigu teisybė, kad po jais pinigai randas, tai jis juos pajėmė pas save. Kaip tik pernakvojo, tuo rados po galva po raudonąjį. Tuos pinigus rinko del jų. Ir juos augino ir mokino šaudyt. Kada jau jiedu užaugo, jau juos išmokino, sykį sako tas vartas:
– Jau jus užauginau ir, rodos, išmokinau – aime in girią: aš noru žinot, ar jau jūs teisingai gerai galit šaudyt.
Padavė jiem po muškietą. Nuvėjo jie in girią. Pamatė medinčius lekiant žąsų pulką. O žąsys lėkė trikampiu šniūru. Sako medinčius vienam:
– Tu mā nušauk iš visų trijų kampų po žąsį.
Tas ir nušovė teip, kaip buvo reikalaujama. O kad paliepė antram – ir tas teip padarė. Dabar sako medinčius:
– Dabar jau esat atsakanti medinčiai – aš jum duodu po gerą šautuvą ir prie to – po gerą šunį. – Sakydamas: – Visą amžį jūs vis pas mane nebūsit – aikit dabar svieto vandravot.
Davė jis jiems pinigų kelionei ir peilį – sako:
– Kad judu skirsitės, tai kur pateks skirtis, tai kur in medį inkiškit tą peilį, o kad viens sugrįšit an to daikto o rasit katras jau peilį raudonom rūdim aptrauktą, tai žinosit, kad jau antras negyvas.
Padėkavojo broliai medinčiui už auginimą ir mokinimą ir išė svieto vandravot. Aidami toliau per girią, pamatė bėgant zuikę. Viens pamierau šaut – prašnekėjo zuikė, sako:
– Nešauk tu mane – aš tau duosu pora zuikučių.
Jis ją nešovė, o zuikė tuo atnešė pora zuikučių.
Toliau aidami, patiko lapę – lapė davė pora lapukų. Toliau patiko vilkę – vilkė davė pora vilkučių. Toliau patiko mešką – meška atnešė pora meškučių.
Tokiu būdu ir levė davė pora levukų. Tie žvėrys su jais ėjo ir jų klausė teip kaip naminiai. Ėjo ėjo jiedu su tais žvėrimis – priėjo jiedu an grįžkelės medį. Sako:
– Ką mudu aisim abudu – skirsimės.
Viens tą peilį inkišo in medį, ir viens nuvėjo in vieną pusę, antras – in kitą. Vienas, paėjęs toliau, priėjo karaliaus miestą. Žiūri – visas miestas juodom gelumbėm aptaisytas. Klausia jis pas karčemnyką – sako:
– Kas tai yra, kad teip čia miestas išrodo?
Sako jam anas:
– Užtatai čia teip išrėdyta, kad rytoj ant dvyliktos karalius tur duot savo vienatinę dukterį smakui ant suvėdimo.
– O kur bus toks atsitikimas?
Sako anas:
– Čia tuo už miesto yra toks kalnas. An to kalno ją nuveš, o ten smakas ją praris. O kad toks atsirastų o paną išgelbėtų no smako, tai būtų karaliaus žentu, gautų tą karalaitę sau už moterį ir da po tėvui karalystę.
Pernakvojo su savo žvėrimis pas tą karčmorių, anryt nuvė jis an to kalno. An to kalno rado tokią mažą stubelukę, toj stubelukėj rado stiklinę, pripiltą vyno, o an sienos rado šiokį parašą: kad kas tą stiklinę vyno išgertų, tai būtų drūtesnis už visą svietą. Paėjęs toliau, rado an to kalno duobę, toj duobėj rado gulint labai sunkų kardą, kad jis jį nė iš daikto nepakėlė. Sako: „Palauk, aš mėgysu tą stiklą išgertie“. Kaip tik išgėrė, tuo pajautė savy didelį vieką. Atėjo pas tą kardą – jau jis tą kardą teip kaip plunksną vartojo.
Ne po ilgam atvežė tą karalaitę. O vežėjas, atgal pavažiavęs, laukė, kas nusidės su karalaite. Toliau tas jaunikaitis tą karalaitę uždarė toj stubelėj, o pats laukė smako atlekiant. Ne už ilgo su didele vėtra atlėkė septyngalvis smakas. Atlėkęs sako:
– N’o kas čia? Aš tavęs klausiu: ko tu čia atėjai? Aš turėjau rast čia karalaitę, o radau tave.
– Aš atėjau su tavim an vainos.
– O, čia jau tokių vajaunykų daug galą gavo – kaip bematant ir tau bus galas!
Tuo iš visų septynių galvų pradė liet an jo ugnia. Tuo uždegė visas žoles an kalno. Žvėrys, matydami, kad jau jų ponui bus blogai, tie visi šoko, su kojom užmindžio ugnį. Smakas, matydamas, kad jau su ugnia nieko neveiks, – pats puolėsi an jo. Medinčius pakėlęs kardą kaip leido – tuo išsyk nukirto tris galvas. Antrusyk smakas puolė an jo – jis jam vėl nurentė tris. An galo iš visų savo pajėgų puolė an medinčiaus, bet jis jam ir tą paskutinę galvą nujėmė. Iš galvų liežiuvius išpjovęs susirišo in skepetaitę, o smako kūną sudraskė jo žvėrys. Atidaręs tas stubelės duris, rado karalaitę iš baimės apmirusią. Jis ją išnešė an vėjo. O kada jau ji atgijo, sako tam savo išgelbėtojui:
– Kad tu mane išgelbėjai no baisios mirties, tai dabar aš tau mylima būsu iki mirties, o tu – mā, ba teip tėvo prižadėta: kas išgelbės mane, tas bus mano vyras.
Besikariaudams su smaku, dideliai nuvargo. Sako karalaitei:
– Dabar biskį atsilsėsim: po baisiam vargui reiktų atsilsėtie.
O levui pasakė:
– Tu – stipriausias apgynėjas. Žiūrėk, kad mum miegantiem kas blogo neatsitiktų. Stovėk an vartos!
Atsigulė ir užmigo sunkiai. Levas atsigulęs sako meškai:
– Tu saugok – aš ir migsu.
Meška sako vilkui:
– Tu saugok – aš ir migsu. O jei būt blogo, tai mane pabudyk.
Vilkas sako lapei, o lapė – zuikiui, – viens kitam liepė saugot ir visi sumigo.
Pamatė tas vežėjas, kad jau an kalno aptyko, – jis palengva užlipo an kalno, o radęs juos miegančius, pajėmęs kardą nukirto tam medinčiui galvą. O tą karalaitę miegančią pajėmęs nunešė no kalno, kol anoj pabudo iš kieto miego. Dabar sako tas vežėjas:
– Jei prisieksi, kad aš tave išgelbėjau, tai liksi gyva, o jei ne, tai ir tau teip galvą nukirsu kaip tavo išgelbėtojui!
Iš pradžių ji nenorėjo, ale, norėdama gyvastį išneštie no žmogžudžio, turėjo teip prisiektie. Pargabeno ją pas tėvą karalių ir tuo apsigarsino išgelbėtoju ir būsiančiu žentu karaliaus. Ale toj pana atidėjo vestuves da už metų.
Čia pamesim, grįšim atgalios pas anuos.
Tie žvėrys ilgai miegojo. Zuikis, kaipo bailiausias, pirmiau pabudo. Pabudęs pabudino lapę, lapė – vilką, vilkas – mešką, meška – levą. O kad levas pamatė, kad jau jų ponas negyvas, balsiai suriko an meškos:
– Del ko mane nepabudinai?
Meška perdavė atgal toliau, o an galo visa bėda krito an zuikio. Žvėrys tuo norė zuikį užmušt, o zuikis sako:
– Neužmuškit manęs: aš žinau už šimto mylių vieną kalną – ten yra tokių šaknelių, kad tik indėt ponui in burną, tai jis tuo sugis ir atgis.
Sako levas:
– Tai tu bėk ir žiūrėk, kad in dvidešimts keturias valandas parneštum, o kad pasivėlysi, tai aš tave sudraskysu!
Zuikis in tas valandas parnešė tų šaknelių. Tuo levas pridėjo galvą prie pečių, ale in kitą pusę burna. Tuo indėjo jam in burną tų šaknelių – tuo sugijo ir atgijo. Ale žiūri, kad jau pas jį karalaitės nėra.
– Na, – sako, – kol aš miegojau, tai ji mane pametė.
Tada levas jam visą atsitikimą papasakojo. Ale jis apsižiūrė, kad jo burna in kitą pusę. Sako:
– Kaip dabar bus? Aš jau būsu kitoks sutvėrimas kaip kiti!
Levas sako:
– Aš kad teip negerai padariau, tai aš galiu pataisyt savo klaidą. Aš misliau, kad in tą pusę bus gražiau. O jei teip netinka, tai aš tau pataisysu. Tuo nusuko tą galvą, apsukęs kita puse, indėjo in burną tų šaknelių – tuo sugijo ir atgijo vėl jų ponas. Dabar, kad uždirbtie sau duonos, išmokino žvėris šokt. Tai jis, būdavo, šokina ir turi maisto ir jam ne teip nuobodu leistie dienas.
Beaidams aplink, atėjo vėl in tą karaliaus miestą. Tenai jau buvo vestuvės su tuom vežėju karalaitės. Jis kaip dagirdo apė tai, tai jis tuo nuvė prieš rūmą karaliaus ir paliepė žvėrim šokt. Pamatė karalaitė – tuo jį pažino. Sako ji savo tėvui:
– Už viską geriausia padarytum, kad aną kamednyką su žvėrim pavadytum čia in vidų.
Karalius tuo išėjęs jį maloniai pavadino. O kad jis atėjo, pamatė an stalo stovint to smako galvas. Sako medinčius:
– Ale kodėl to smako galvos be liežiuvių?
O tas vežėjas sako:
– Kad pas smakus nėra liežiuvių.
Sako:
– Kaip tai be liežiuvių gali būt toks smakas?!
O tas vežėjas:
– Tai tu darodyk, kad jis buvo su liežiuviais.
Sako:
– Aš darosysu ir parodysu jo liežiuvius.
Tuo jis iš skepetaitės tuos liežiuvius išrišo ir pritaikė kožną in tą patį snukį. Kaip jis tik liežiuvius parodė, tas vežėjas tuo ir išbalo. O karalaitė tuo stojos, užgėrė jį vynu ir sako:
– Tai šits mane išgelbėjo no smako.
O an tikro darodymo parodė jis da karalaitės aukso žiedą ir skepetaitę su jos parašu. Tada tuo karalius sušaukė sūdą, apsūdijo prigaviką an baisios mirties: tapo sudraskytas terp keturių bulių. O tas medinčius apsivedė su karalaite ir laimingai leido toliau dienas.
Už kokia pora mylių no miesto buvo tokia giria, kad kas in ją patekdavo, tai jau neišeidavo arba negrįždavo atgal. Sykį sumislio jaunas karalius jot in tą girią medžiot. Jį negalėjo nė karalius, nė pati karalaitė perkalbėt. Surinkęs žmonis del medžioklės, išjo in tą girią. Kaip tik pajojo toliau in girią, pamatė bėgant alnę. Jis sako savo žmonėm:
– Jūs čia pastovėkit – aš vysu alnę.
Jis tą alnę vijo ir vijo, an galo bevydams suklydo, ir toj alnė prapuolė. O alnė tai buvo ragana. Jau jį užpuolė vakaras. Jis pradėjo an savo rago trūbyt, bet jau teip toli buvo, kad nieks jo trūbos balso negirdėjo. Ką jis darys – jau jis turi girioj nakvot. Jis po dideliu medžiu susikūrė ugnį ir sėdi su žvėrim. Ale klauso – aukštai iš medžio koks tai balsas sako:
– Šalta man, šalta…
O tas karalius sako:
– Aikšę sušilt.
Sako:
– Aš bijau tavo žvėrių.
Sako:
– Žvėrys nieko nedarys.
– Aš tau numesu rykštaitę – su rykštaite užgauk savo žvėris, tai aš, jų nebijodama, galėsu susišildyt.
Jis, nieko pikto nemislydams, pajėmęs tą rykštaitę, užgau žvėris. Kaip tik užgau, teip visi žvėrys ir pavirto in akmenis. O paskui išlipo boba ragana iš medžio, užgau rykštaite jį patį – ir jis pavirto in akmenį.
Pati, jo nesulaukdama, sako:
– Jau girioj ir jis smertį panešė.
Sykį anas brolis atėjo pas tą medį – rado jau peilį surūdijusį pusiau, o pusė da buvo šviesus. Sako: „Jau mano broliui didelė nelaimė atsitiko – reikia ait jo ieškot“. Pasuko in vakarus, ten in tą pusę, kur jis nuvėjo, kaip jiedu persiskyrė. Ėjo ėjo, priėjo tą patį miestą, kur jo brolis buvo. Kaip tik jis priėjo, tuo išbėgo pasitiktie, klausinėja pati:
– Kur tu teip ilgai buvai?
O jis, supratęs, apė ką čia reikalas, sako:
– Suklydau, negalėjau anksčiau pareitie.
Pradėjo klausinėt, kaip ten toj girioj buvo. Tada suprato, kad tai jo brolis tenai galą gau.
Jis kitą dieną aina in tą girią medžiot. Teip atsitiko ir šitam. Kaip jį sutemė, tai jis ir pataikė ateit po tuo medžiu. Susikūrė ugnį didelę, meška jam privilko malkų. Jam ten besišildant, išgirdo – bobiškas balsas iš medžio:
– Šalta man, šalta…
– Jei tau šalta, aikšę, boba, pas ugnį susišilt.
– Aš bijau tavo žvėrių. – Sako: – Aš numesu rykštaitę – užgauk su jąj savo žvėris, tai jie man nieko nedarys.
Jis tuo sumislio, kas tai čia yra: „Tai jau šita ragana mano brolį suvėdė“. Sako:
– Lipk žemyn, ragana, ba aš tave peršausu!
– Aš tavo šovimo nebijau!
Jis kap turėjo muškietą užtaisytą, teip ir rėžė, bet nieko, ją nepažeidė. Mato jis, kad jis teip gerai šaudo, o jau jai nieks, tai jis prisimušęs in muškietą insidėjo sidabrinį pinigą. Bet ir su tuom raganą neužmušė, tik iškrito iš medžio. Kaip tik ragana nukrito, tai jis, jai prisimynęs koją, tą raganą lupt lazda, sakydams:
– Pasakyk, kur padėjai mano brolį!
Tol mušė, kol nepasakė. Sako:
– Aime, parodysu.
Nuvėjo in tokį duburį – tenai buvo brolis ir visi žvėrys akmenimi paversti. Sako:
– Atversk tu tuos visus akmenis in žmonis, ba aš tave užmušu!
Toj ragana neturėjo ką darytie – sako:
– Nemušk, jau aš išpildysu tavo įsakymą.
Pasilaužė rykštaitę, su tąj rykštaite užgavo kiekvieną akmenį – ir tuo stojo jo brolis ir jo žvėrys gyvi, o ir da daugybė visokio luomo žmonių. Ten buvo piemenų, ten buvo sargų girios su šautuvais an pečių, ten buvo visokių keleivių. Tuo broliai suvėję pasisveikino, pasibučiavo. O paskui paliepė žvėrim – tie žvėrys raganą sudraskė. O ragana buvo riebi, daug iš jos taukų išbėgo, tai ir dabar da žiemą an sniego prieš saulę jos taukai žiba. O kad jau tą raganą sudraskė, pasidarė toj girioj šviesu, ramu ir visoj apylinkėj iškilo daugybė dvarų, jos užraganautų. Kada jau viską atliko, sugrįžo tas brolis pas savo karalaitę, o šitam savo broliui davė aukštą vietą toj savo karalystėj. Toliau abudu laimingai pabaigė dienas savo.