Pasaka apie diedą ir bobą

Pasaka apie diedą ir bobą

Lietuvių liaudies pasaka

Gyveno diedas su boba. Jiedu neturiėjo vaikų. Sykį pjaustydama barščius nupjovė galą nykščio. Tą galą nykščio užmetė už pečiaus. Ne po ilgam išgirdo toj boba – kažin kas už pečiaus žmogišku balsu šneka. Toj boba arti priėjo prie užpečkio klausyt, kas tenai, ir klausia:

– Kas čia yr?

Sako:

– Aš – tavo sūnus. Aš atsiradau iš tavo to galo piršto.

Toj boba išėmė iš užpečkio, paleido an žemės – ką tik matyt. Tas vaiks toks linksmas, tik sukasi. Klausia tas vaiks:

– O kur tėvas?

Boba sako:

– Tėvas lauke aria.

Sako:

– Duok man, motin, – tėvui nunešu pietų ir aisu pas jį.

Boba davė jam pietų. Tas nykštuks nuvė pas tą tėvą, o atėjęs sako:

– Padėk Dieve.

Tas senis apsidairė: n’o kas čia sakė „padėk Dieve?“ Sako tas nykštuks:

– Aš – tavo sūnus. Aš atsiradau iš motinos to galo piršto.

Tas tėvas žiūri – kad toks gražus vaikas, ale ko tik matyt an žemės. Džiaugiasi tas tėvas. Sako tas vaiks:

– Tėvai, te tau pietų, aik valgyt, o aš už tave paarsu.

Tėvas sėdo valgyt, o tas sūnus nykštuks aria.

Važuoja ponas. Žiūri, kad vienas arklys aina ir aria. Sako tam žmogui tas pons:

– Ale tai turi gerą arklį, kad jis viens moka art!

Sako tas žmogus:

– Kad tai ne viens arklys aria, ale ten mano sūnus.

Pons nuvė pažiūrėt, kas ten per sūnus, – pamatė tokį dailų vaiką. Sako:

– Parduok tu man jį.

Tas žmogus nenor, o tas vaiks sako jam in ausį:

– Parduok – aš tuo pareisu.

Tas pons sako:

– Aš tau duosu už jį šimtą rublių.

O tas žmogus sako:

– Mažai.

O tas nykštuks sako:

– Tėvai, gana, imk pinigus.

Tas pons užmokėjo šimtą rublių, tą nykštuką pajėmė, susivynio in skepetaitę ir insidėjo in kišenių. O kad parvažiau namo, sako pačiai: – Ale kokį aš vaiką parvežiau!.. Aikšę, parodysu.

O kad inkišo ranką in kišenių – žiūri, kad tik skepetaitė tuščia. Skepetaitėj tik skylė, kur jis išlindo.

Ir parė [nykštukas] vėl pas tėvą ir tenai gyveno.