Pasaka apie bobą ir velnią
| Pasaka apie bobą ir velnią |
|---|
| Lietuvių liaudies pasaka |
Kitąsyk apsiženijo vienas ūkinyko sūnus labai dailią ir meilią merginą, ir jiedu teip meiliai gyveno, kad kitos tokios poros šioj pasaulėj nebuvo.
Dasigirdo apė tokią jų meilę velnias. Norėdamas jiems perškadyt jų meilo gyvenimo, atsisukęs pas juos, visokiais būdais pradėjo viens kitam bjauryt. Kad jau teip neatsitiktų, kaip tik jie pajaučia tokią mislį, ėmę pasibučiuoja, sako:
– Jau čia gundymas velnio.
Traukė juos prie girtybės, bet ir nieko neveikė. Visokiais būdais stengėsi velnias juos in grieką intraukt ir į neapykantą, bet kaip jiedu labai geri buvo, nieko jis jiem negalėjo padaryt.
Mato šėtonas, kad jau jis tik laiko pragaišau, o jau nieko nepadarė, – spjovė perpykęs ir aina šalin keikdams. Patinka tokią bobą. Toj boba sako:
– Kur tu aini teip keikdams?
Sako:
– Ainu, kad nieko nepelniau, per du metu slankiojau – ir vieną porą negalėjau suvaidyt ir in grieką intraukt.
O toj boba sako:
– Ką man duosi, tai aš kad ir šiandie tą darbą atliksu.
– O ką tu nori?
Sako:
– Tu man duosi visą ailią drapanų.
Sako velnias:
– Gerai, gausi.
Toj boba tuoj nuvėjo pas tą žmoną. Ten ji pagarbino, papoteriavo, gau duonos. Pasėdėjus biskį, pradė boba su tąj jauna žmona šnekėt – sako:
– Aš girdėjau, martele, kad judu su savo vyreliu teip gražiai sutinkat, didėj meilėj gyvenat. Ale toj jūs meilė nebus an visados: galit ir grait susipykt. Tavo vyrelio galvoj yra an pat viršugalvio viens baltas plaukas. Tai aš tave, martele, galiu pamokytie, ką tu turi padaryt. Pajimk britvą, insidėk in tošę. Kaip nuneši pietų, tai tu jam sakyk, kad jis tau padėtų galvą an žiurkšto o pramigtų apypietės. O kaip jis užmigs, tai tu pajimk britvą ir nupjauk tą plauką. Tai jau daugiau nesusipyksit amžinai, kaip jis neturiės to plauko.
Tai moteriškei labai patiko tokia roda, o labiaus jei apė tai aina, kad tik niekad nesusipykt.
Toj boba išėjo tuo pas tą vyrą, o tas jaučiais arė. Sako:
– Padėk Dieve.
– Dėkui.
– Ar tu žinai, broleli, kaip man tavęs gaila, net atėjau tau praneštie.
– N’o ką gero tu man pasakysi?
Sako:
– Buvau pas tavo pačią, girdėjau, ką su savo mylimu šnekėjo. Kaip atneš tau ji pietų, tai atsineš britvą ir tau lieps padėt galvą an žiurkšto o pramigt apypietės. Tai kaip tu užmigsi, tai tave papjaus ir už ano tekės. Tai tu pasisaugok.
Tas žmogus padėkavojo tai bobai už tokį pranešimą. Toj boba nuvė padaukais, o toj jo pati atnešė jam pietų. O kad jis pavalgė, pati sako jam:
– Imk atsigulk, pasidėk galvą an kelių ir pramik.
Jis atsigulė ir neva miega, o pati – tuo britvą iš tošės ir ieškot tą piktą plauką nupjaut. Kaip jis pajuto, kad jau ji britvą turi, nusigando, kad, teisingai, jį nor pjaut. Pašokęs kaip ėmė mušt, kaip ėmė mušt! Tiek jau jis jai davė, kiek jis tik norėjo, prikalbėdams jai, už ką jis ją muša. O ji jam aiškina, kad ji nenorė jį papjaut, tik tokia boba ją teip mokino padaryt. Tada tas vyras pamatė, kad toj boba juos abudu apgau.
Dabar kaip buvo, teip buvo, o velnias turi savo prižadėjimą bobai atiduot. Velnias nubėgo in kapus, kur buvo tik ką pakavota moteriškė, tuo no tos drapanas nuvilko, atnešęs tai bobai iš tolo metė. O toj boba sako:
– Kodėl teip iš tolo meti už tokią mano trūsą ir geradėjystę?
Sako velnias:
– Tu piktesnė už mane. Aš tavęs bijau, kad tu ir mane neapgautum.