Pasaka apie bobą ir meškos koją

Pasaka apie bobą ir meškos koją
Lietuvių liaudies pasaka


Buvo diedas su boba. Ale sykį toj boba užsimanė meškos mėsos. Siunčia savo diedą. Sako:

– Aik in girią, parnešk tu mā meškos mėsos.

Tas diedas, pajėmęs kirvį, nuvė in girią. Girioj rado mešką, lauže sunkiai miegančią. Jis jai nukirto koją. Meška nepabudo. Tą koją diedas parnešęs padavė bobai. Toj boba tai kojai vilnas nukirpo, skūrą nulupo, o mėsą, sudėjus in puodą, pastatė pečiuj virt, skūrą pasitiesė, o vilnas sėdo boba verpt.

Verpė verpė iki pusei naktų.

Meška pabudus apsižiūrėjo, kad neturi kojos. Ėmė rėkt an visos girios. Paskui apsimislio, sako: „Nieko nemačys mā an trijų kojų – reikia padaryt liepinę“. Tuoj toj meška padirbo sau liepinę koją ir nuvė in sodžių savo kojos ieškot. O aidama teip dainuoja:

– Girgždėk, koja, girgždėk, liepine.
Ir žemė miega, ir vandens miega,
Visi sodžiuj miega,
Tik viena boba nemiega,
An mano skūros sėdi,
Mano vilnas verpia,
Mano mėsą verda.

Persigando boba, kaip išgirdo tokią kalbą meškos. Sako boba diedui:

– Tu lįsk in rezgines, o aš tave pakabysu an durių, o aš pati lįsu in užpečkį.

Tuo tą diedą pakabino, o ji užlindo už pečiaus ir užsidengė šakaliais. Toj meška kaip tik in duris – tos rezginės trūko ir puolė an meškos. Toj meška išsigandus išbėgo iš stubelės ir – in girią. O tie diedai liko gyvi.