Par sapną
| Per sapną Jonas Biliūnas |
|---|
| Apsakymas parašytas 1901 m. gruodžio 26 d. Pirmoji publikacija – „Varpas“, 1902, Nr. 6. |
Atguliau į lovą. Kūnas buvo pailsęs nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki ir apsvaiginta rūpesniais ir neišrištais klausimais, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten geistinos išeigos, rinkosi į kuopą ir, kaip rūkas, dangstė mano protą. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudintų driksnių ūžė ir skambėjo visoki balsai, o sukeltos liūdnos mintys, kaip mašalai, sukėsi po mano galvą ir ilgai nedavė užmigti. Ant galo apsnūdau, ir mano omenę pradėjo lankyti nerimūs sapniai...
Pasijutau tartum šviesioj pasaulėje, kurią mes vadiname dangumi, kur auga rojaus medžiai, gieda stebėtini paukščiai, kur mūsų šventi sentėviai gyvena be jokių rūpesnių ir vargų, drąsių mislių ir pageidimų, - ir pamačiau patį Sutvertoją svieto. Jis sėdėjo ant ankšto spindančio sosto ir visa matančiomis akimis maloniai veizėjo ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų minių aniolų ir šventųjų, klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą apsiautė tik ką užmatomas rūpesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios aplinkui stovenčių aniolą, jis tarė jam:
- Tikras tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti mano paliepimus ant žemės; siunčiu ir dabar. Keliauk pas vieną dievobaimingą žmogelį, ūkininką Žagarį, ir paskyręs nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės: lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją savo. Noris sunkiai kovoju nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl to noriu palaiminti Žagario šeimyną, nes jis visados buvo tikru tarnu mano. Noris matau didę jo meilę prie vaikų, bet žinau, kad jo sūnus, gyvendamas ant žemės, išeitų mokslus ir, užmiršęs vardą Sutvertojaus savo, kiltų prieš valdžią ir senus įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo prapulties, - ir tuo ne tiktai abu - dabar būdami nekaltais - pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų kelią išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi paržengimai vaikų. Dėl to eik, ištraukie jaunas dūšias nuo prapulties amžinos, kad dievobaimingas tėvas nematytų paklydusiais vaikų savo, bet galėtų suseiti su jais pas mane...
Girdėjau, kaip po tų Sutvertojaus žodžių nesuskaitomos minios aniolų ir šventųjų stebuklingais balsais pradėjo garbinti Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas, mosterėjęs savo baltais sparnais ir vienam akies mirksnyj parskridęs neaprubežiuotą plotą oro terp dangaus ir žemės, įlindo pro langą į stovinčią ant Dubysos kranto Žagario gryčią, kad ten išpildyti paliepimą Viešpaties savo.
Paskui staigu viskas atsimainė, - ir aš pasijutau nedidelėj bažnyčioj. Buvo dar ankstus rytas. Bobinčiuj poteriavo suklaupę kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu; zakristijonas sukėsi apie altorių: matyt, kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš stovėjau prie sienos ir, rodos, kaip niekados nebuvęs bažnyčioj, dairiausi aplinkui, prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims, ir spindančiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžiu, altoriui. Staigu nuo gatvės davėsi girdėti liūdna gaida giesmės, kuri kaskart darėsi aiškesnė ir balsesnė, - ir štai pro atviras bažnyčios duris įėjo kuopa liūdnai giedančių moterų ir vyrų, nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant morų, giesmės balsas nutilo, - ir visi žmonės, išsiskirstę po bažnyčią, suklaupę ėmė poteriauti. Tykiai gulėjo grabe lavonas... Štai pro bažnyčios duris pamačiau įeinantį susikumpinusį vidutinio ūgio žmogų. Jis skubinai priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių, pradėjo bučiuoti žemę ir balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo sklaidėsi po bažnyčią ir atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna gaida, skambėjo poteriaujančių ausyse, dasiekdamas jų širdis. Dvi apyseni moteri prijuostėmis šluostė sau veidą. O senas susikumpinęs žmogus vis verkė; jo gailestinga gaida, kilstanti vis aukščiau ir aukščiau, trukdė poteriaujantiems maldą, - ir visi nerimastingai dairėsi aplinkui. Du vyrišku priėjo prie vaitojančio žmogaus ir, ramiai prikalbinėdami, stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie Altoriaus ir, parpuolęs ant veido, suriko, apsvaigintas nuo ištiktos nelaimės:
- Dieve! nepasigailėčiau paskutinį šimtą rublių tau atiduoti, kad tiktai sugrąžintum man sūnų!
Viename užkampyj kasžin kas susijuokė, bet tuojaus nutilo, - tiktai girdėjosi pridvėsinta žmogaus rauda; ant visų veidų matėsi nusiminimas, išgąstis; nekurios moterys dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojantį žmogų skubinai išvedė iš bažnyčios. Mačiau skausmais išvagotą jo veidą, pabalusias išverstas akis, jaučiau dejavimus jo širdies, girdėjau, kaip užkimusiu, pridvėsintu balsu jis sakė:
- O Dieve, Dieve!..
- Kas tas nelaimingas? - mislijau stovėdams.
- Tai - Žagaris, nabašninko tėvas, - tarė tylom iš užpakalio - lyg žinodamas mano mislį - negirdėtas man balsas.
Aš atsigręžiau: šalip manęs stovėjo nepažįstamas galingas žmogus labai aukštas, rūstaus rimto veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais; jo juodos, kaip angliai, akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo aplinkui; veidas jo buvo šviesus ir spindantis; drabužių jokių neturėjo.
- Kam teip skaudžiai nubaudė Dievas tvirtai tikintį Žagarį? - pratariau aš rimtam galiūnui.
- Tai - ne Dievo kaltis, - atsakė jis.
- Kaip tai? - nusistebėjau. - Aš pats mačiau, kaip Dievas siuntė aniolą nužudyti Žagario vaikus!
- Tai - vaisius tavo ligotų minčių, - atrėmė jis vėl. - Tavo paties išsvajotas ligos paveikslas: tas vaikas numirė nuo raupų ligos, tarpe jūsų pačių gimusios, Ir. jūs tiktai par savo silpnumą ieškote viskam priežasties svetur, kaltinate Dievą teisybės ir proto. Tu sakai: "Tvirtai tikintis Žagaris?" - traukė jis toliaus, - abejoju: negali būti tvirtais nė tikėjime, nė savo darbuose silpni žmonės, kurie, nesuprasdami savo spėkų, laukia laimės iš svetur, o nežino, kad ta laimė slepiasi ir gyvuoja jų pačių dvasioje; kurie viską - ir laimę, ir meilę, ir dangų - perka arba tikisi nupirkti už piningus teip pat, kaip tas nelaimingas dievobaimingas Žagaris, norintis nelaimėje už piningus išpirkti nuo Dievo savo vaikus. Dėl ko jūs, - kalbėjo atsigręždamas prie manęs galiūnas, - laukiate visko nuo kitų, o neatkreipiate atidos ant savo ypatos, kur yra tiek užsislėpusios energijos ir spėkų, kur galite atrasti tikrą šaltinį laimės? Pažinę savo dvasiškas spėkas, atmestumėt jūsų pačių išsvajotas šmėklas ir ligotas mintis; supratę savo galę, sunaudotumėt ją įgijimui tarpe žmonių visuotinės laimės, turėtumėt tvirtą tikėjimą ir pasivedimą savo darbuose ir tikrai pažintumėt Dievą teisybės, proto ir lygybės. Dabar gi jūs esate tiktai save mylinčiais silpnais egoistais, kurie nelaimėje mindo kojomis tuos, prieš kurius neseniai dar drebėjo ir meldėsi. Žiūrėk, jei netiki! - tarė jis, paėmęs mane už rankos.
Aš pakėliau akis ir staigu pamačiau, kad jau nebe bažnyčioj mes esame, bet Žagario gryčioj. Ant lovos gulėjo baltai aptaisytas lavonas mažos mergikės, kurią apsikabinusi graudžiai verkė apyseni moteriškė. Čia pat prie lovos sėdėjo dar trys moterys ir prijuostėmis šluostė sau veidus. Gryčia buvo tuščia. Bet štai atsidaro durys ir įeina tėvas Žagaris, tiktai ką sūnų palaidojęs. Jo du vaiku staigu apsirgo rauplėmis, sūnus pasimirė, bet ant duktės pasveikimo tėvas turėjo dar viltį. Dabar išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip akmeniu prislėgtas ir puolė prie dukters; paskui staigu atsikėlė ir kaip pablūdęs pradėjo bėgioti po gryčią. Mačiau, kaip jis draskė nuo sienų paveikslus šventųjų ir myniojo juos po kojų; girdėjau, kaip jis vaitojo, užkimusiu ir pridvėsintu balsu kartodams: "Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" Mačiau, kaip nutvėręs iš pasuolio kirvį išbėgo pro duris į lanką ir pradėjo kapoti stovintį arti kryžių, vis kartodams užkimusiu balsu: "Viešpatie, kaip tu man, teip ir aš tau!" Girdėjau, kaip kryžius su triukšmu krito ant žemės ir kaip Žagaris, voliodamasis po kiemą ir draskydams sau plaukus, lyg kaukdams vaitojo...
Ir vėl staigu viskas atsimainė. Aš ėjau su rimtu galiūnu keliu. Jis žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.
- Matai dabar tvirtumą jūsų tikėjimo! - kalbėjo galiūnas. - Tas dėl to, kad jūs nesitikit patys sau ir tiktai nuo kitų laukiate laimės; mislijate, kad geri daiktai paeina nuo geros, o blogi - nuo piktos dvasios, tuo tarpu kad jūs patys esate valdonais savo būvio, patys gimdote vaisius savo pasielgimų, tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų - neištraukiate jų aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų pačių akių. Kiek jūs sunešat aukų savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek pražudėt mažų kūdikių ant aukos melagingiems dievaitiems, kiek sudeginot narsių proto vyrų ir nekaltų moterų; kiek dar ir dabar padedat savo kraujo, puošdami auksu jų šmėklas! O tuo tarpu tikro Dievo, Dievo teisybės, proto ir lygybės, nepažįstat! Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau ne vieną tūkstantį metų ir ligi šiolei negalite nuo jo nusikratyti. Jūs ant savo sprando užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos dvasios, paeina blogi apsireiškimai jūsų gyvenimo. Paveizėk aplinkui! - tarė jis mosterėjęs ranka, - matai gaują didžturčių ir valdonų, laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių ir milijonų žmonių. Ar matai, kokius turtus tie nuvergti žmonės krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu skursta varguose. Jūs mėgstate kaltinti savo nelaimėse piktas dvasias ir visokius maištininkus, tikite, kad jie yra šaltiniu jūsų vargų, - o tuo tarpu nematote, kad didžiausiu jūsų priešu yra valdžia, kuri parkreipdama tikėjimą siūlo jums nusižeminimą ir vargus, o apie brolystę ir lygias tiesas užmiršta. Vardan tos valdžios liejasi kraujas varguolių, viešpatauja tamsybė; po jos priegloba didžturčiai traukia iš jūsų paskutines syvas doros, išjuokia ir mindo po kojų jūsų seseris, par girtuoklystę ir kitus įrankius atima į savo kišenį nuo jūsų paskutinį kruvinai uždirbtą grašį. Ne piktos dvasios, ne maištininkai ardo jūsų gyvenimą, ne jie uždėjo jums jungą ant sprando, bet tos šmėklos, kurias garbinimui jūs patys išmislijote, tie valdonai, po kurių letena su nusižeminimu padėjote savo sprandus. Teisybė, maištininkai - priešai valdonų, kurie skriaudžia ir vergia žmones, jie visados kovos prieš terioniškus valdžios apsireiškimus - kokia ta valdžia nebūtų, - visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus žmonių širdyse. Dėl to valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos dvasios šalininkais juos vadindami. Bet piktomis dvasiomis jie yra tiktai dėl valdžios. Jums gi jie yra geriausiais draugais, nešiotojais laisvės, stiprybės, narsumo ir lygybės. Tie visi maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir parsekiojami, duoda jums puikiausį pavyzdį kovos ir pasipriešinimo terioniškai valdžiai; sekdami tuo jų pavyzdžiu jūs tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių visos žmonijos geresnę ateitį ir laimę. Tiktai eikite tuo keliu, numetę šmėklas ir terionus nuo savo sprando, o ištraukę aikštėn savo spėkas, sądarą ir broliškus jausmus, - tada greitai dasieksite laimės, įgysite tvirtą tikėjimą, turėsite visi vienodą teisingą Dievą...
Teip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man nuvergtą žmoniją. Mačiau vaitojančius vergus, aukaujamus melagingiems dievaitiems kūdikius, deginamus ant laužo proto vyrus ir moteris, kovojančius tarp savęs brolius ir par valdžios prispyrimą liejančius kraują savo artimo; mačiau didžturčių kambariuose išjuoktas ir paniekintas varguolių dukteris, gyvuliškai parduoliojamas moteris ir vaikus, darbininkus, nuo vargų ir sunkaus darbo pajuodavusius, ligotus, atiduodančius savo spėkas ir gyvastį pininguočiams. Girdėjau tų nelaimingųjų vaitojimus ir keiksmus liemsmui, jaučiau skausmus jų nužemintos, pamintos po kojų ypatos ir siaurus apsireiškimus jų dvasios, ir mano širdis plyšo iš gailesčio...
- Pasakyk, kas tu toks esi, išmokink, ką reikia daryti? - surikau nesavu balsu, tverdams už rankos galiūną, - bet staigu atbudau, ir viskas pranyko. Jaučiau tiktai krūtinėj smarkų plakimą širdies; visi kūno sąnariai skaudėjo, galva buvo sunki ir karšta, veidas išpiltas prakaitu; ausyse skambėjo ir ūžė visoki balsai, o už lango, kaip atbalsis nelaimingų varguolių, be parstojaus kaukė, staugė ir verkė šiaurinis vėjas.