Page:Janonio raštai.djvu/77

Šis puslapis buvo peržiūrėtas

Ir ašaros sraujos pabiro,
Kad tinklas svajonių iširo,
Kad dingo sapnai.

* * *

­

Ant lapo, kurs anksti nuvyto,
Gaili ašaružė nukrito
Sidabro rasa.
Ir sausasai lapas atgijo,
Ir naują žalsvumą įgijo
Geltona varsa.

Šiauliai. 1914. II. 9.

* * *

­

Kai aš užgimiau šypsodamos meiliai,
Мапе pasveikino saulutės spinduliai.
Tačiau skaistūnė greit pasislėpė tamsiuos
Užklojusiuos dangaus žydrumą debesiuos,
Ir ankšto kambario užskretusius stiklus
Telanko retkarčiais mėnulis apvalus;
Dažniausìa gi dangus teraukosi niūriai,
Ir slėgia švinėjančių debesių būriai.
Bet saulės šypsulio užmiršti negaliu,
Ir, slėgiamas miglos, ilgiuosi spindulių
Ir laukiu nekantriai blaivėjančio dangaus,
Kai saulė vėl šypsos ir vėjas nebegaus...

* * *

­

Iš vargingos gimtos niūrių speigų šalies,
Kur rožės nepražys — jau jas šalna palies,
Kur saulė maloniai tik retkarčiais prašvis,
Kur akys tik balas ir ūkaną išvys,
Dažnai norėčiau lėkt į saulės spindulių
Myluojamus visad margai žalius miškus,
Kur jūros glosto vis siubavimu meiliu