X.
Verkiau aš, bet tai dar nereiškia.
Kad būčiau nustojęs vilties.
Tikiu, kad malonią ir aiškią
Saulutę išvysiu, kad tamsą nakties
Ir miglą šviesa išblaškys,
Kad puikiosios gėlės lankas apkaišys.
Verkiu aš tik to, kad svajonės
Ne kartą apgavo skaudžiai,
Kad vis da kankinasi žmonės,
Kad turi ligšiol jie raudoti karčiai,
Kad vis da paniūręs dangus,
Kad pučia da vėjas šiaurinis žiaurus.
Šiauliai. 1913. XII. 3.
XI.
Iš Halinos.
(Liuosas vertimas).
Aš juokiuosi todel, kad raudoti geidžiu,
Tik raudoti ne čia, ne tuojau,
Ne del šių svetimų bejausmingų žmonių.
Ne, del jų aš juokiuos da labiau.
Aš kenčiu, man skaudu, man sunku. Na, ir kas?
Aš juokiuos ir nė viens nesupras,
Kad man širdį vis slėgia užslėpti verksmai
Ir kad ašaros mano juokai.
Šiauliai. 1913. XII. 3.
* * *
Kiek visokių skausmų ir minčių ir jausmų
Paslėpta širdies gilumoj!
Kaip siautoja audra visą dien galinga
— Tai yra tik mano žinioj.
Aš išrodau ramiu, žmogumi paprastu,
— О Širdis...
(nepabaigtos).
