Ir ištisos eilės vargų,
Kankinimas skurdo, liūdnumo berybio,
Paskui gi — duobė ant kapų.
IX.
Jei galėčiau išreikšti visus tuos jausmus
Ir tą audrą, kur siaučia giliai širdyje,
Tai aš būčiau didžiausiems poetams lygus
Ir sutverčiau dainas
Taip be galo gražias.
Bet jos žūs neišreikštos, užslops manyje.
Taip, pražūs neišreikštos; nors aš jas jaučiu,
Bet man stinga jėgų ir todel aš kenčiu,
Kaip tegali kentėt tik tas, kur jautrus,
Ilgis meilės, tiesos,
Trokšta laimės tikros,
О temato kančias, neteisybę, vargus.
* * *
Su vilčia žiūriu ateitin.
Nors nežinau,
Bet da manau,
Kad ji bus rausva ir graži.
Žinau: nelaimės ir vargai
Ne rožėms, bet erškėčiais
Man kelią klos,
Bet aš tačiau
Manau juos pergalėti.
Kažin ką man likimas skirs?
Gal laimę?... Ne!
Ne man ji yr!
ji duota šaltaširdžiams,
Pas jausminguosius nerasi jos...
Kas bus, tai bus,
Vis viena man:
Viskuo pakankintas aš busiu
Ir ant likimo nerugosiu.
Biržai. 1911. IX. 23.
