Taip kad net kotas nulūžo,
Mano širdelė sudužo.
Ne vien tik vilties,
Skaisčios ateities, —
Dabar netekau ir širdies.
VIII.
Svajočiau, kad aukso svajonės
Blaškytų liūdnesnias mintis,
Kad leistų sapnuot abejonės,
Kad žadintų širdį viltis.
Sapnuočiau, kad sapną beaudžiant
Galėčiau pažvelgti linksmai ateitin,
Kad priešais kančių neregėčiau,
Svajočiau, kad viltį turėčiau,
Da laimę matyt ateityj.
* * *
Ne, man laimės neregėti:
Mano perjautri širdis,
Kad galėtų da tikėti,
Kad viliotų ja viltis.
Jei nors kartą da svajonės
Austų vėl gražius vaizdus,
Tad nelemtos abejonės
Išblaškytų greit sapnus.
* * *
Sudiev laimingosios jaunystės svajonės,
Sudiev ir auksiniai sapnai!
Nebduos man svajoti saldžiai abejonės,
Nebduos man sapnuoti vargai.
Tikėjimas tvirtas bežiūrint pranyko,
Kaip sapnas pražuvo viltis,
Tik gailesį, skausmą beviltį paliko
Kadaise graži praeitis.
Man priešais tematos nelaimių daugybė
