Page:Janonio raštai.djvu/70

Šis puslapis buvo peržiūrėtas

Yra tų minučių, yra jų dažnai.
Yra tų minučių, kai širdį suspaudžia.
Ir jų nepažįsta vieni milžinai.
Kažkoks begalinis gilus liūdesys,
Kai siela svajones, lyg audeklą audžia,
Kai traukia, vilioja kažkur ilgesys,
Kai siela geidauja kažin ko meilaus,
Kažin ko be galo prakilno, dailaus.
Yra ir minučių, kai jėgos bujoja,
Kai trokšta, kai ieško krūtinė darbų,
Kai sielą kankinę nelaimės nustoja,
Kai juntas ramumas mėlynės dausų.
Yra tų minučių. Kas jas išnaudos,
Tasai bus laimingas, tas tikslą žinos.

Šiauliai. 1913. XII. 6.

III.

Mano noras.

Visas mano noras slapta sužinoti,
Erdvę išmatuoti, saulę glamonėti.
Po dangaus aukštybę be sparnų skrajoti
Ir į amžinybę tamsią įžiūrėti.
Visas mano noras — dailę nežeminę
Reikšti ir harmoniją lieti į širdis
Ir visam pasauliui meilę kosmosinę
Skelbt ir idealan kreipti jo mintis.
Visas mano noras — tobulumo siekti;
Radus jį, sužibti kartą, lyg žvaigždė,
Grimsti nebuviman, о žmonėms patiekti
Meilę, kur bujotų, lyg graži gėlė.

Šiauliai. 1913. ХI. 1.

IV.

Ar matai tą nuvytusią gėlę?
Juk tai keras puikiausio jurgino,
Bet jo grožę šalna sunaikino.