* * *
Ir vėl išpradžios аš turėsiu mėgint
Soneta iš sielos balsų pagamint,
Bet šį syk vilties ir svajoniu nebskinsiu
Ir jų, lyg žiedu, į vainiką nebpinsiu;
Dabar аš sonetą, lyg audeklą, ausiu
Iš skausmo, kančių ir iš kitko, ką gausiu
Nuo kieto likimo, gyvendams varge
Ir skursdams, kaip skursta gegutė miške.
Man kančios bus metmenys—jas аš susiriesiu,
Skausmais gi atausiu, sonetą ištiesiu,
Lyg drobę kai tiesia lankoj ant žolės.
Kol kančios ir vargas ramiai pagulės,
Širdis man nurims ir svajonės auksinės
Blaškys abejones iš mano krūtinės...
* * *
Blaškys abejones iš mano krūtinės
Skaisčioji viltis ir svajonės auksinės,
Kaip debesius blaško atskridęs rytys,
Kaip tamsą saulutės šviesus spindulys.
Kaip vystančią gėlę rasa atgaivina,
Kaip laiškas nuo mylimo jauną merginą,—
Taip liūdnąją sielą viltis atgaivins
Ir daug jai linksmų valandų pagamins.
Ir vėl man pražus iš širdies neramumai,
Kaip žūsta išskritę iš kamino dūmai,
Ir vėl skrajos siela, lyg oras, augštai,
Ir vėl žadės laimę gražieji sapnai,
Ir skaisčiają viltį svajodamas skinsiu:
Аš pirmą sonetą nupinti mėginsiu.
Biržai. 1913. VIII. 17.
II.
Yra minučių, kai siela nerimsta,
Kai veržias, lyg paukštis į laisvę, širdis,
Kai mintys sukyla ir mintys nugrimsta,
Kai temsta ir gesta šviesioji viltis.
