Sargas... ėdžios pagal langą...
Burtas baigta... Pančiai žvanga
Daug garsiau, negu užkimęs
Varpo garsas: „Kristus gimęs!“
Darbininkui.
Kodel tu, kurs visa ant savo pečių
Parėmęs turi,
Išrodai tokiu nelaimingu bėdžiu,
Kad akį veri?
Juk prakaitą lieji, ir ponų ponių
Netįla puota,
О pats nuo jų stalo prašai trupinių,
Tartum elgėta.
Nejaugi ikšiol da suprast negali,
Kas tavo, kas ne.
Et, skaudžiai bedaliai, jūs, rodos, akli,
Gyvenat sapne!
(1917, „Tiesa“ 7).
Neverkit pas kарą...
Neverkit pas kapą narsiųjų draugų:
Kas krito kovoj, tie didvyriai.
Kiekviena kova reikalinga aukų —
Laimingi už laisvę numirę.
Nelaistykit kapo gailiąja rauda,
Bet tęskit pradėtą jų žygį:
Pasiektas jo tikslas minės visada
Padėjusį galvą karžygį.
Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą be galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.
(1917, „Tiesa“ 1).
