Page:Janonio raštai.djvu/61

Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

Osia augštos pušys, skelbia senos kerštą.
Žiūriu į padangę palšą ir suterštą.
О širdis nerimsta, mintys giežti kįla,
Ir prieš slaptingumo pilną niūrų šilą
Prižadu atkeršyt už didvyrių mirtį...
Ošia žalios pušys, laimindamos mirtį...

(1917. „Nauj. Gad.“ 5).

Et, vėjeli pūtėjėli.

Et, vėjeli pūtėjėli,
Kam tu glostai vandenėlį,
Jo nesubanguodams?
Kam myluodamas lakioji,
Ir plaukėją persekioji,
Laivo nelinguodams?

Ar visai paliauki pūtęs,
Kad plaukėjas tad pajutęs,
Rimtų ir susnūstų.
Ir ramumą juoramiausią
Ir tylumą juotyliausią
Rastų, kai pabustų.

О jei ne, tai audrą kelki,
Siauski, užuì, bangas velki
Ir blaškyk laivelį,
Kad plaukėjas smarkiai irtų,
Kad pavojų bent patirtų
Tai susiausk, vėjėli!...

(1915. „Atžala.“, 1; 1917, „N. Gadynė“. 5).

Kovą pradėjus.

Pasilsėti da ne laikas,
Tai da tik kovos pradžia.
Nors jau dreba, bet da laikos
Biurokratinė valdžia.