Bedarbis.
Kasdien pas dirbtuvės šerkšnotąjį mūrą
Skurliuos susitraukusi stypso figūra,
Bedaužanti koją į koją.
Tai vargšas bedarbis. Nabagas vis tiki,
Kad jį pavadins į dirbtuvę nors sykį,
Bet užvaizda jam nesumoja.
Ir vakarą liūdnas į „kampą“ jis traukia
Kur, alkanas vaikas pareinančio laukia
Ir klausia: „Tėtyt, ar pavyko“?
Jis nieko nesako, nes ką gi sakyti,
Jei žodžiais negalima alkio maldyti,
Kišenėje gi nė skatiko!...
Petrapilis. 1916. I. 25.
(1916, „Nauj. Gad.“, 4; 1915, „Atžala“, 1).
Skurdas.
Et! kiauron rudinėn rėdos
Kietas vargas, sunkios bėdos,
Kur neturtas — ten ir jos:
Eis beturtis į bažnyčią,
Grįš po darbo jis į grįčią, —
Skurdas vis ant sprando jos.
Saulė leidžias, saulė teka, —
Skurdas vis, lyg pėdos, seka,
Veja vis visais keliais.
Vargas tam, ką jis pamatė:
Iš akių jau neb’išleis.
Et! kad skurdo nusikračius!
Kad bent sykį nebemačius
Pikto vanago nagų!
