Ar tu matei,
Kaip beprotė motušė
Ваsа bėgiojo vis kas rytą
Į šilą, kur jos sūnūs krito,
Ir verkė apkabinus pušį,
Ir ašaromis žemę šlakstė,
Ir juokdamos po mišką lakstė?
Ar tu matei?
О, aš mačiau!..
Kol nemačiau to vaizdo,
Laikiau skaudžia ir savo žaizdą.
Dabar gi supratau, kad mano
Kančia — tai tik kančios šešėlis;
Kad mano skurdas — lašelis
Prieš visą skurdo okeaną.
О, aš mačiau!..
1915 m. (1916 m. „Nauj. Gad.“ 4).
IŠ KARO ATBALSIŲ.
Kariuomenei traukiant.
...Tai buvo rudenį. Dangaus mėlynėje
Spindėjo saulė žerinti, linksma.
Visur aplinkui buvo ramuma,
Ir tik tenai, kame yt linija
Dangus nuo žemės skiriasi, judėjo
Kažinkas didelis, nepaprastas, baisus...
Аš pažinau tuojau: tai ėjo
Kariuomenės būrys. Ir kuogreičiau visus
Sukvietęs, pažiūrėt pabėgau pats arčiau
Į jį. Tada aš pirmkart pamačiau,
Kaip didelis kariuomenės būrys į karą eina...
Privargusie kareiviai, žengdami niūriai,
Dainavo pilną šauksmo karo dainą.
