Trauk, bėruti, о pačiam
Reikia dirbti alkanam:
Duonos kąsnio neturiu,
Nors ariu, ariu, ariu.
Šiauliai. 1914 m.,
(1917 m. „Nauj. Gad.“ 1).
Darbo kariuomenė.
Vos rytas prašvinta, nuskurę būriai
Per miegantį miestą žingsniuoja niūriai:
Tai darbo kariuomenė traukia.
Ilgai tarkši gatvių pilki akmenai,
Tvankių gi dirbtuvių stiebai — kaminai
Jau rūksta — ateinančių laukia.
Kai vakaro sutemos miestą apgaubs,
Yt kraugerės šmėkios, — dirbtuvės subaubs,
Ir vėl tarkšės priemiesčių gatvės.
Belaimiai, kas traukia neturto keliu:
Juo pradeda eiti mažu vaikeliu,
Ir еiпа kasdien lig senatvės.
(1915. „Atžala“ 1).
* * *
„Tėveli, tėveli, kas ten taip atdunksi?“
„— Miegokit, vaikeliai, tai juodvarniai krunksi“...
Ramina Laisvūnas vaikus,
Nors pats jis kaž ko neramus.
„Tėveli, tėveli!“ — vikresnis nubunda:
„Kas ten taip atžvangsi? Ко žemė taip dunda?“
„— Tau žvangsi, matyti, sapne...
Таi ošia, vaikeli, giria“...
Ir vėl visi miega. Tik vienas pašoksta:
„Tėveli! Kas ten? Ar tai akmens taip sprogsta?“
