Page:Janonio raštai.djvu/47

Šis puslapis buvo peržiūrėtas

Kalvis.

Pasitrauk, nekliudyk! Juk matai, kad kalu.
Man plepėt su tavim nėr kada.
Bepigu tau vėpsot, kad prikimšta mašna,
О aš galo sudurt negaliu su galu,
Nors kalu, dieną, naktį kalu.

Jam gražu pažiūrėt, kaip gyvena vargšai!
Gal dar mąsto, kad skursti — saldu,
Kad tai niekis per dieną mosuoti kūju,
Ir matyti, kaip miršta iš bado vaikai!
Jam gražu, kaip gyvena vargšai!

Jam gražu! Cha, cha, cha! Bet tada bus gražiau,
Kai varguoliams kantrumo pritruks,
Каi vargdieniai visi iš nagų jums išpspruks...
Pakalbėsim tada apie tai, ką kenčiau!
Cha, cha, cha! Tada bus dar gražiau!

1914 m. („Nauju Taku“).

Jis.

Nemokėjo jis lenkt prieš didžiūnus galvos,
Nemokėjo jis niekint mažųjų,
Nemokėjo, lyg nendrė, pavėjui linguot,
Bet vėjui apstojus ir vėl atsistot.
Jis, kaip šimtmetis ąžuols, karalius miškų,
Kurs nepratęs lankstyti viršūnės,
Visados dangun žiūri be baimės jokios,
Sau vienas kovojo apleistas minios.
Bet, kaip ąžuolą kartais suskaldo žaibai,
Taip ir jį pergalėjo gyvenim’s:
Jis kovodamas mirė. Ainiai jį atmins.
Ir amžius mintyje žmonių jis gyvens.

Melaišiai. 1912. ХII. 17.