Page:Janonio raštai.djvu/46

Šis puslapis buvo peržiūrėtas

Visa gamta džiaugsmuos — visur žiedų žiedai,
Visur sruvus vanduo, vėjaliai supėjėliai,
Tiktai brangių draugų pilni skausmų veidai
Ir lydi juos visus nakties kančių šešėliai...

Visa gamta džiaugsmuos — visur aidai dainų
Ir marių laisvos bangos supasi ir mastos,
­— Tik jūs, mieli draugai, suspausti akmenų
Ir jūsų dainos vis nutyla nesuprastos...

Bet spindint mėnesiui pusiaunaktyj gilioj.
Kad visko ilsiama ir bildesio nutilta,
Mintis, nors sudaužyt retežių nevalioj,
Į laisvę veržiasi, į saulę tiesia tiltą...

Tada ir vėl siela pilna senos narsos,
Ir vėl drąsi širdis ir virte verda kraujas,
Per akmenis matyt dangus rausvos varsos
Ir, rodosi, jau greit išauš rytojus naujas...

Рарilуs, 1914. VIII. 12. (1917, „Vilnis“, 4).

Iš Gulbio.

Iš praeities, iyg brangų atminimą,
Liūdna širdis dar vieną maldą laiko
Už tuos, kur niekados nebesugrįžta,
Kur mirė del skaistaus žmonijai laiko.

Kada aplink gražus pavasaris bujoja,
Ir daržuose aguonos tylios žydi,
Iš raudonų žiedų pinu vainiką
Аš tiems, kurie kapan jau paguldyti.

Ir su žiedais rišu, ir gilų skausmą,
Ir savo meilę, ir širdies tvirtumą,
Ir karštą ilgesį, ir lūkestį ir viltį
Į ateities skaisčių dienų artumą.