Geruoju negausim mes nieko:
Mes laimę pasieksim per kovą;
Todel negailėkime vieko:
Mums Marksas tebus už vadovą.
(1914 m. „Vilnis“ 17).
Sapnai ir tikrumas.
Lakiojau, lyg drugys, ir ėjau pamažu,
Aplinkui gi visur malonu ir gražu.
Taip mėlynas dangus — ir žydrė taip gryna!
Raliuoja vyturiai, gamta džiaugsmu pilna.
Tarp ošiančių miškų susnūdę ežerai,
Nė nejuda vanduo, tik maudosi narai;
Čia girios vėsuma vilioja taip meiliai,
Ten grudas pro uolas bešniokšdami kriokliai.
Ir stiebiasi dangun, lyg milžinai, kalnai...
Bet kas? Aš nubudau... Tai buvo tik sapnai.
***
Nebėra jau sapnų. Išaušusi diena
Ir vėl bus vien vargų ir skurdo kupina.
Norėtųs da susnūst, norėtųs pasilsėt,
Bet švilpia fabrike — į jį turiu skubėt.
(1914, „viinis“, 19).
Kovotojų giesmė.
Kas vargo retežį nedrįsta numesti,
Tas laisvas nėkuomet nebus;
Kas duodas, lyg jautis, papiauti nuvesti, —
Aršiausias neprietelis mūs.
