Kaliniai.
Kodel tu, drauguži, toks liüdnas?
Kas tau atsitiko, sakyk!
Mane nesenai tu pažįsti,
Bet niekniekio to nepaisyk.
Abu juk už laisvę kovojom,
Abu juk netekome jos,
Tai ko tau, drauguži, da slėpti,
Ko akys aptrauktos rasos.
Tai niekis, kad аš kiek vyresnis,
Ir čion pirm tavęs patekau,
Kad kęsti anksčiau аš pradėjau,
Kad teko kovot man mažiau.
Sakyk, nes ir man da grandinės
Nespėjo apkalti širdies,
Nespėjo ir man iš krūtinės
Išplėsti skaisčiosios vilties.
Man kūnas tebuvo apkaltas,
О siеlа lakiojo liuosai,
Todel, nors kalėjimas šaltas,
Bet man kunkuliuoja jausmai.
Teisybė, užuojauta mano
Padėti tau daug negalès,
Bet visgi, kai skaudančią širdį
Atdengsi — skausmai sumažės.
1913. VIII. 7.
Zigmo Gėlės atminimui.
Laki vaidintuvė po erdvę skrajojo
Ir pynė vainiką iš aukso sарnų.
Jautrioji gi siela mylėjo, svajojo,
Ilgėdamos laimės saulėtų dienų.
Dausų sužavėta širdis suvirpėjo
Ir plaukė, bangavo malonūs garsai,
