Pagadinta karvė
Lietuvių mitologinė sakmė


Švento Jono rytą, dar saulei netekėjus, išvedžiau pamelžus savo karvę laukan ant kapelių. Tiktai karvę pririšau, ir saulė ėmė tekėti. Aš einu namo, pamačiau – atbėga moteris, kurią visi vadina burtininke. Ji bėga tiesiai į mano karvę. Aš atsitūpiau už krūmo ir žiūriu, ką ji darys. Mano karvė buvo žala. Ji priėjusi paėmė prijuostę, glosto ir sako:

– Žalut, žalut, duok daug pieno!

Ir nuėjo.

Aš tada priėjau prie karvės, žiūriu – tešmuo toks kietas, pilnas pieno, nors mano jau buvo melžta. Parsivedžiau karvę namo, pradėjau melžt, bet nieko negaunu. Karvė trypia, spardos... Priėjo ir mano vyras Antanas. Ir jis nieko nepadarė. Aš pradėjau verkti. Ir Antanas verkia.

Mums beverkiant, atėjo Zvanienė ir paklausė, dėl ko mes verkiam. Mes viską jai pasakėm. Zvanienė apžiūrėjo karvę ir sako:

– Matos, kad karvė apiburta – pienas atimtas. Bet aš ją išgydysiu. Duokit sietą ir vandens.

Atnešiau sietą ir vandens. Ji padėjo sietą ant karvės kryžiaus ir pila į sietą vandenį.

Paskui man sako:

– Tūpkis ir melžk.

Aš pradėjau melžti. Primelžiau pilną kibirą pieno. Dabar ji sako:

– Pilk šitą pieną kryžiškai ant karvės nugaros.

Aš perpyliau, tada sako:

– Ir vėl melžk!

Dabar primelžiau pusę kibiro pieno.

Zvanienė sako:

– Dabar pilk šitą pieną ant pirmutinių ir paskutinių karvės kojų.

Kai pyliau, tai karvė tik trypia ir trypia.

Taip karvė ir atsitaisė.

Paskui Zvanienė pasakė:

– Šitos karvės nelaikykit, parduokit. Be to, žinokit, kad švento Jono rytą, saulei tekant ar prieš tekėjimą, karvių laukan vesti negalima. Reikia jas vesti tiktai saulei patekėjus.