Pažinimo giesmė

Pažinimo giesmė
Oskaras Milašius

Vertė Vytautas Mačernis.

Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo
Tiems, kurie prašydami yra jau gavę ir jau žino.
Tiems, kuriuos Malda yra atvedus į kalbos kilmės
apmąstymą.
O kiti – kančios ir džiaugsmo, mokslo kaip ir meilės
vagys – nieko nesuprastuose tuose dalykuose.
Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus tam
tikrais esminiais žodžiais pažymėtus;
Tai duona, druska, kraujas, saulė, žemė, vanduo,
šviesa, tamsybės, o taip pat visi metalų
pavadinimai.
Tie vardai nėra nei broliai, nei sūnai, nes jie
tėvai dalykų juntamųjų.
Jie kartu su tais dalykais ir substancijos jų
kunigaikščiu buvo iš pasaulio amžinųjų
pirmapradžių numesti į laiko išmėginimo bedugnę.
Tik daiktų dvasia teturi vardą. Jų substancija
nepavadinama vardu.
Juntamų dalykų, dvasinei būtybei visiškai įžvelgt
negalimų, vardais vadinamo galia
Plaukia mums iš pažinimo pirmapradžių, nesgi,
būdami mūs dvasios prigimties, su ja kartu
jie slepias sąmonėje saulinio pradmens.
Visa tai, kas pavaizduojama antikinėm metaforomis,
egzistuoja vietoj nuskirtoj, vienintelėj
iš begalybės vietų nuskirtoj.
Tos metaforos, kurias mums teikia dabarty
kalba, kai tyrinėjam savo dvasios paslaptį
yra
Pėdsakai grynos kalbos ištikimybės ir žinojimo
laikų.
Dievo dainiai matė pirmapradžių amžiną pasaulį
ir jį pamaldžiai aprašė pažinimo šviečiančios
kalbos tiksliausiais terminais;
Nes tikėjimo blėsimas reiškias mokslų ir menų
pasaulyje kalbos užtemimu.
Nors gamtos poetai apdainuoja šį netobulą
juntamo pasaulio grožį, seną, šventą įpratimą
sekdami,
Net slaptos nesantaikos tarp išreiškimo būdo ir
siužeto pažeisti,
Ir bejėgiai pasikelti lig vienintelės tos nuskirtosios
vietos – omeny turiu čia Pathmos, žemę
pirmapradžių vizijos –
Jie sukūrė savo nežinojimo nakty pasaulį nepastovų,
tarpinį ir nevaisingą, simbolių pasaulį.
Žodžiai tie visi, kurių čia sugretinimas magiškas
sukūrė giesmę šią, tai regimų substancijų
vardai.
Jas stebėjo autorius dviejuos pasauliuos palaimos
ir sielvarto, kai Meilė jam tai leido.
Aš kreipiuos tik į dvasias, kurios pažino, kad
malda yra visų pirmoji pareiga žmogaus.
Pačios didžiosios dorybės, labdara, skaistybė, mokslas
ir auka, ir tėvo meilė net,
Paskaitytos bus tik tiems, kurie, laisvai nusprendę,
patys pripažino absoliutinį reikalingumą
nusižeminimo maldoje.
Aš tačiau apie kalbos misteriją tepasakysiu
tiek, kiek beprotystė, gėda šių laikų man leis
atskleisti.
Aš dabar galiu laisvai giedoti Dievo naktyse
nušvitusios valandos giesmę.
Skelbdamas dviejų pasaulių kartą atskleistų
manam regėjimui, bekraštę išmintį,
Aš kalbėsiu, pagal mostą man priskirtąjį
tarnybos bendro,
Apie prarastąjį aukso, apie kraujo pažinimą.
Aš regėjau. Tas, kuris regėjo visa tai, nustoja
jausti ir galvoti. Jis temoka aprašyti
ką regėjęs.
Štai šviesos pasaulio raktas. Mano surinktų
čia žodžių magija
Juntamo pasaulio auksui suteikia jo slaptą
vertę;
Tai ne fizinės savybės jo karalium dvasių jį
padarė;
Nes tiesa yra vien santykis su Neribotuoju.
Bet tiesa šventos kalbos meluoti neverčia:
nes ji taip pat yra substancialinio pasaulio,
amžinos visatos matomoji saulė.
Iš tos saulės žemiškasis auksas ima savąją
substanciją ir savo spalvą, o žmogus savajam
pažinimui šviesą.
Vėlei surasta tiesos kalba neteikia nieko naujo,
tik pažadina žmogaus, kurs meldžias, atminty
prisiminimą.
Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų
prisiminimą?
Tau atidengiu čia tavo meilės auksui
šventą kilmę.
Beprotystė papūtė septynis kartus į auksinę
tikrojo žinojimo žvakidę.
Aaronitų kalbos žodžiai teršiami meluojančių
vaikų ir neišmanėlių poetų.
Ir žvakidės auksas nežinojimo tamsybių pavogtas,
patapo svetimoteriavimo, vagystės
ir skerdynių bei neigimo tėvu.
Štai yra dviejų, tamsybių ir šviesos, pasaulių
raktas. O tarnybos bendre!
Dėlei mūsų naktyse nušvitusios valandos
meilės.
Dėl saugumo paslapties tarp mus,
Pasakyk man tyliai žodį saulės apsuptąjį,
žodį šio pavojaus meto dundesiu apsunkintą.
Aš pavadinau tave vardu! Štai tu pirmajam
spinduly juodžiausio debesies krūtinėj,
nebylys kaip švinas,
Tu ugnies masyvo šokyje ir vėjuje,
Aukso dvasios nekaltumo pasirodyme,
Elipsės į sferą perėjime,
Stebuklingame sustojime ir šventame nužengime,
kai tu žiūri į žmogų tarp dviejų blakstienų,
Begalinio debesio nejudrume, vienintelės maldos,
Karalystės auksakalių kūrinyje;
Grįžkime prie nevilties (kuri štai susituokus su
Laiku),
Jį palydinčios užuojautos kuždėjime.
Bet auksinis švento mokslo raktas glūdi
mano širdyje.
Jis man atrakins šviesos pasaulį. Kopti laiptais,
kolei nepajusi, jog tavin jau smelkiasi
grynos erdvės substancija pati,
Dar ne pažinimas, tai vien apraiškos fenomenų
surašymas.
Kelias iš mažai į daug nėra tas švento mokslo
kelias.
Ką tik aprašiau kopimą pažiniman. Reikia
pasikelt lig vietos saulinės,
Kur teigimo visagališkumas leidžia tapti –
kuo gi? – tuo, kas teigiama.
Tūkstančiai taip dvasios kūnų pasireiškia
dorovingoms juslėms.
Bet pirmiausia reikia kopt! šventvagiškai! ligi
pačių beprotiškiausiųjų teigimų!
O po to nužengt laiptelis po laiptelio jau be
gailesčio, be ašarų, vien su pasitikėjimu
džiaugsmingu, su karališka kantrybe
Lig to purvo, kuriame viskas jau slypi su
baisiausiu akivaizdumu ir taip šventu
būtinumu! Būtinumu šventu, šventu, šventu
tikrai! Alleluja!
Kas gi kalba čia apie netikėtumą? bet yra
dar viens netikėtumas pasirodyme nelauktame
tarpu šešėlių seno miesto vartų
Jūros tolumoj su jos šventa šviesa ir jos
laimingom burėm.
Bet jau naujo suvokimo, suvokimo, kurs tarnauja
vien tikro mokslo dvasiai, mylinčiojo
suvokimo gimime, nėra netikėtumo.
Mes aukštumose įprantame priimt kiekvieną
naujenybę tartum nuotaką, kurią suradom
po tam tikro laiko jau visiems laikams.
Taip man apsireiškė saulinio pradmens ryšys
su aukso žemiško dvasia.
Štai yra veiksmingoji malda, kurioj visai paskęsti
turi veikiantysis:
Išlaikyki manyje metalo, duodančio tavajam
žvilgsniui spalvą, meilę, pažinimą aukso,
kurs yra pasaulio pirmapradžių veidrodis,
Kad aš be ribų pavesčiau visą savo širdį sauliniam
teigimo ir pasiaukojimo žaidimui.
Ir priimk mane į tą archangelišką šviesą,
tūkstantis jau metų snūduriuojančią
laidotuviniuose grūduos ir ten palaikančią
gyvenimo užuslėptąją ugnį.
Nes antikinių kapų grūdai į vagą numesti
sušvinta kaip širdis džiaugsmingoj meilėj;
Tai ne mūsų mirtingoji saulė, kuri derliui
teikia išminties patvarią spalvą.
Toks yra šviesos pasaulio raktas. Vedamas tvirtos,
ir pamaldžiosios rankos pamišimo, jis
taip pat atidarys jai kitą sritį.
Aš esu aplankęs du pasaulius. Meilė nuvedė
mane ligi būties gelmių.
Ant krūtinės aš nešiau nakties sunkumą, ir
kakta manoji prakaitavo mūsų prakaitu.
Aš esu apėjęs baimės ratą tų, kurie išvyksta ir
sugrįžta. Iš manęs tūloj šaly beliko
vien tik aukso žiedas, numestas į dulkių
saują.
Aš ištyriau grabinėdamas aplink šlykščiuosius
pykčio labirintus, po didžiais vandenimis
sumigę mano keistos, tolimos tėvynės.
Aš tylėjau. Laukiau, kolei manojo karaliaus
beprotystė už gerklės sučiups mane. Jau
ranka tavoji, o karaliau mano, padėta
man ant gerklės. Štai ženklas, štai pats
laikas. Aš kalbėsiu.
Pagimdei mane pasaulyje, kurs nepažįsta jau
tavęs, ant molio ir gelžies planetos, ant
nuogos šaltos,
Knibždančioj vagių minioj, pagrimzdusioj
lyties savosios kontempliacijon.
Ten skerdynių smarvę seka kvailas smilkymas
tautų klaidintojų.
Vis dėlto, purvų ir apakimo sūnūs, žodžių neturiu,
kuriais galėčiau aprašyti
Neteisybes bedugnės to antro Viso, antro
Neribotojo,
Tavojo neigimo visagališkumo kūrinį.
Ši vieta skirtinga, atskira, bjauri, tai kliedinčio
Liuciperio bedugnė smegeninė,
Kur patyriau išmėginimą didžiųjų, besireiškiančių
žaibais, skausmų, tuščių sutemų
amžinąjį pasidauginimą.
Pats aštriausias buvo zenite: aš jį mačiau
tartum juodosios saulės prarajoj lindėdamas.
Begaline šventvagyste! O! šalia kurios šventasis
kosmosas, anksčiau nei mūsų varganas
pasaulis išsivystęs,
Tviska tartum apšviestas Kalėdose šerkšnos
keturkampis, trokštąs ištirpti kvėptelėjus
Kūdikiui int jį.
Nes esi tu Tas, kuris yra. Bet tu esi aukščiau
savęs paties, aukščiau to būtinumo, per
kurį esi.
Štai kodėl yra, Teigėjau, visiškas neigimas
tavyje, ir laisvė melstis, laisvė nesimelst,
štai kodėl tu leidi teigiančiuosius pereit
per neigimo didelius išbandymus.
Nes buvai mane numetęs į juodžiausią amžinosios
baimės karštį, kur jauties esąs
pagautas
Už žandikaulio ugnies kabliu ir pakabintas
tobulo tuštumo beprotystėje,
Amžinybėje toje, kur tamsuma yra kitas jau saulės
nebuvimas, aukso elipsės džiaugsmingos
užgesimas,
Kur šviesa yra vien pasiutimas, kur kiekvienas
daiktas – neteisybės smegenys,
Kur minties veikla yra vienintelė ir begalinė,
gimstanti iš abejonės, kad prieitų nieką,
Kur esi ne vienišasis, bet vienatvė, ir ne apleistas,
bet apleidimas,ne prakeiktasis, bet prakeikimas.
Aš buvau keliautoju tose naktinio griausmo žemėse,
Kur vieninteliai tarp fizinių dalykų:
Tūžtančioji meilė ir raupsai, suėdantieji veidą,
maudo savo prakeiktas šaknis.
Ten aš, aklas kirminas, išmatavau tavosios rankos
linijos migius. Ir ta nakties standžios
tartum akmuo, šalis,
Tas pasaulis rytmečio antros žvaigždės ir antrojo
sūnaus, ir kunigaikščio, buvo tavo užgniaužta
ranka. Ji atsigniaužia man, ir aš esu šviesoj.
Reikia būti mačiusiam Jį, kitą, kad suprastum
kodėl parašyta, kad jisai ateina
kaip vagis. Jisai yra toliau negu gimimo
šauksmas, jis vos vos yra, ir jo nėra. Smiltelės
ruime, štai jis visas tavyje, jis, kitas,
kunigaikštis, sėdintis aklumo amžinojo tyloje.
Štai tu, sauliniam prade, tu, begalinis ir nekaltas,
tu save pažįsti. Bet dvi tavojo teigimo ir
neigimo begalybės – jos nepasižįsta, niekada
nepasižins, nes amžinybė – tai vienos bėgimas
nuo kitos.
Ir visa bjaurioji, mirtį nešanti erdvės
ir laiko melancholija tėra vien nuotolis nuo
taip lig ne ir mastas jų nebepataisomo
išsiskyrimo.
Čia yra tamsos pasaulio raktas.
O žmogus, kurio širdy šita giesmė išbudino ne mintį
ir ne jausmą, bet atsiminimą, ir labai jauseną,
– tas žmogus nuo šiolei meilės ims ieškot
su meile.
Nes yra tai meilė, nes yra mylėjimas; kai meilės
ieškoma su meile.
Aš ieškojau jos kaip nevaisinga moteris su nerimu
įtūžęs. Aš radau. Bet kaip? bet ką? valdovą,
savininką ir teikėją abejų raupsų.
Aš grįžau, kad perteikčiau jums savo pažinimą. Bet
nelaimė tam, kuris išvyksta ir negrįžta.
Negailėk manęs, kad ten buvau nuvykęs, kad
mačiau. Neapraudok manęs:
Pakilimo palaimoj paskendęs saulinio pradmens
apakintas ir nublokštas juodosios amžinybės
beprotystėn, sąnariais tamsybių skausmo
sumegztais, aš visada esu toje pačioje vietoje,
būdamas vietoje pačioj, vienintelėje nuskirtoj.
Iš manęs žinok, kad kiekviena liga, tai nuodėmių
išpažinimas kūnu.
Tikras blogis – užslėptasis blogis, bet kai kūnas
išpažino jį, nedaug tereikia, kad palenktum
pačią dvasią, tą slaptų nuodų ruošėją,
nusižeminimui.
Štai raupsai, kaip visos kūno ligos, pranašauja
dvasinės nelaisvės galą.
Kūnas ir dvasia kovoja keturiasdešimt metų.
Štai yra garsusis kritiškasis amžius, apie kurį
kalba jų vargingas mokslas, nevaisinga moteris.
Ar atvėrė blogis tavo veide sau duris? taikos
pasiuntinys Melchizedechas, jis įžengs per tas duris
ir jos užsidarys intėjus jam su savo ašarų
gražiu apsiaustu. Bet kartoki po manęs: Pater
noster.
Tu žiūrėk: Senolių Tėvas, Tėvas tų, kurie kalbėjosi
kalba grynąja, žaidė su manim kaip
tėvas su vaiku savu. Mes, mes vieninteliai, kurie
maži vaikai jo esame, pažįstame tą šventąjį žaidimą,
šitą šventą šokį ir laimingą plūduriavimą
tarpu blogiausiojo tamsumo ir geriausiosios
šviesos.
Reikia abejonėse parkniubusiam ant žemės melstis.
Vien skundžiausi, kad visiškai jo nepažįstu; bet akmuo,
kur buvo visas jis, man nužengė ant rankos, ir
mane apsupo dar tą patį momentą šviesos vainikas.
Ir stebėk mane! nors apsuptas žabangomis esu, bet
nieko nebijau daugiau.
Nuo prasidėjimo lig mirties tamsybių katakombų
siūlas bėga tarpu mano pirštų tamsiame gyvenime.
Ir tačiau, kas aš buvau? Kloakos kirmėlė akla,
riebi, su uodega smaila, štai kas buvau.
Žmogus sukurtas Dievo ir maištautojas prieš
savo sutvėrėją.
Grožis ir puikumas, ateitis kokia bebūtų, nieko
neprilygs tobulumu nesimui. Tokis buvo
mano įsitikinimas tikras ir vienintelis, tokia
mintis slapta: skursiu, skursiu mintis bevaisės
moteries.
Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskendęs
nežinojime giliam. Nes aš tikėjausi pamilęs
kvepiančias gėles ir tolimas grožybes, net
gražiausius veidus vien dėl jų gražumo.
Tyrinėjau aš aklųjų veidą ir akis: man, kaip visiems
geidulingumo kurtizanams, grėsė fizinis aklumas.
Štai ir vėlei Dieviškojo naktyse nušvitusios
valandos pamokinimas.
Taip ligi dienos, kada aš pamačiau save sustojusį
prieš veidrodį ir pažvelgiau atgal užu savęs.
Ten buvo formų ir šviesų šaltinis, išmintingųjų,
giliųjų ir skaisčiųjų pirmapradžių pastovus
pasaulis.
Ir tada anoji moteris, gyvenusi many, pasimirė.
Jos kapui aš daviau jos visą karalystę – gamtą.
Ją palaidojau slapčiausioj apgaulingo sodo
vietoje, kur amžino žadėtojo, mėnulio, žvilgsnis
lapuose pasidalina ir nukopia tūkstančiais
meilumo laiptų ant sumigusiųjų.
Tuo būdu aš supratau, kad žmogiškasis kūnas
savo gelmėse suranda vaistą nuo visų ligų,
kad aukso pažinimas, tai drauge šviesos ir
kraujo pažinimas.
O Vieninteli! tu neatimki iš manęs kančių
atsiminimo toj dienoj, kai nuo manęs nuplausi
mano blogį kaip ir mano gėrį ir kada tu su
savais ir šypsančiais mane aprengsi saule.
Amen.

Šarnelė, 1944.V.22