Odisėja

Odisėja
Salomėja Nėris

Eilėraštis iš rinkinio „Prie didelio kelio“, išleisto 1994 m., jau po poetės mirties.

Žuvėdra supasi ant stiebo.
O jūra – svetima, plati...
Baltoji paukšte, pasistiebus
Pažvelk į tolį... Nematyt?

Tą žemę širdyje nešiojuos
Dienas ir nemigo naktis...
Ir bangos man charibdėm žiojas.
O, rodos, kraštas taip arti:

Žydrioji Nemunėlio juosta
Ir ta baltapilė kalva...
Ak, pamatyt brangiausią uostą,
Kuris vadinas Lietuva!

Ar duotą žodį aš tesėjau,
Kaip gali jį tesėt žmogus?
Tu pasakyk man, Odisėjau,
Koks kraujo skonis? Ar svaigus?

Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną
Ir keršto svaiguly svaigai?
Tu mindei priešus į purvyną,
Užsimaskavęs neblogai.

Aš moteris – tik Odisėja,
Manęs Homerai neminės.
Bet aš mokėsiu būt teisėja
Skriaudikams mano giminės.

Maskva, 1943.