Nuvarginta siela

Nuvarginta siela

Lietuvių mitologinė sakmė

Kartą ėjo du draugai. Beeidami pavargo ir atsisėdo ant kelmo pailsėti. Vienas besilsėdamas ėmė ir užmigo. Užmigus iš jo burnos išlėkė paukštytė. Palakstė palakstė po medžius, atlėkė ir vėl įlindo jam į burną. Pabuvo kiek ir vėl išlindo. Palakstė palakstė ir vėl įlindo atgal. Jai taip belakiojant iš burnos ir vėl į burną, pamatė ją antrasis draugas. Kai paukštytė palaksčiusi norėjo vėl įlįsti į burną, draugas uždengė ją savo ranka, ir paukštytė nuskrido atgal. Kiek pabuvusi paukštytė vėl atlėkė, bet žmogus vėl uždengė draugo burną. Paukštytė nulėkė atgal ir greitai nebeatskrido. Kai atskrido, žmogus vėl neleido į draugo burną. Nuskrido ir nebeatlekia, ir nebeatlekia. Žmogus jau pradėjo laukti, bet paukštytės vis nėra. Pamatė, kad jo draugas jau ėmė balti. Susirūpino, ką daryti. Galų gale atlėkė paukštytė, bet pamažu pamažu. Žmogus nebeuždengė draugo burnos ir įleido ją į burną. Kai tik įleido, žmogus vėl paraudonavo, atsigavo ir atbudo. Atbudęs sako draugui:

– Kad laksčiau, tai laksčiau po medžius ir šakas.

Tai buvo žmogaus siela, išskridusi palakstyti.