Numirėlis ir linai

Numirėlis ir linai

Lietuvių mitologinė sakmė

Trys panos, Ona, Marytė ir Teresė, turėjo po kavalierių. Jie visi ėjo vakarot. Buvo miręs kaimyno vaikinas. Eidama Marytė pro kapus pasakė:

– Kelkis, Stanislovai, iš kapo, gana čia tau gulėti. Einam vakaroti!

– Tuoj ir aš ateisiu!

Nusigando Marytė ir sako:

– Argi gali būti, kad jis kalbėtų?

Nuėjo jie į vakaruškas, žiūri, kad ir jisai atėjo.

Viskas būtų gerai, bet kad ant jo užpakalio yra uodega, kojos kanopinės kaip arklio. Ir jis pradėjo Marytę imt šokti ir sako:

– Mane kvietei – dabar ir einam abudu.

Jinai išbėgo iš vakaruškų ir jaujon už linų užlindo. Jis atėjo į jaują ir sako:

– Kas čionai dabar manęs neleidžia?

Linai atsakė:

– Mes! Kolei neišminsi mūsų, neišbruksi, tol mes tavęs neleisim į jaują!

Marytė sėdėjo už antros linų eilės. Pirmoji eilė atgriuvo. Tai dabar yra viena. Marytė antroj eilėj linų. Vaikinas sako:

– Leisk, antroji eilė, mane prie Marytės!

Linų eilė atsakė:

– Kolei manęs neišminsi, neišbruksi, nesuverpsi ir neišausi – neleisiu!

Tuo tarpu gaidys užgiedojo. Jisai uodega suplasnojo ir pasakė Marytei:

– Tavo laimė yra, ne mano!

Ir visa.