Numarinti jaunieji

Numarinti jaunieji

Lietuvių mitologinė sakmė

Gyveno senas kavalierius. Jis labai mėgo šokius. Vienam kaime buvo vestuvės. Sulaukęs vakaro, tas kavalierius išėjo vestuvėsna. Vos tik išėjus, pradėjo lyti. Lyja ir lyja, jau jį visą perlijo. Jis ėjo pro kapines. Užėjo ant kapinių nuo lietaus. Tik mato, kad vienas kapas kruta, ir išsikėlė iš kapo karstas. Iš karsto išlipo vyras ir su vėju nežinia kur nulėkė. Kavalierius pasiėmė karsto pusę ir užsistatė nuo lietaus. Jau nustojo lyti, kai atšvilpė tas pats vyras. Jis prašo kavalierių karsto, bet šis neduoda, sakydamas:

– Kol nepasakysi, kur buvai ir ką ten veikei, tol neduosiu.

Numirėlis nenoromis pasisakė, kad buvo vestuvėse ir numarino jaunuosius.

– Ar negalima jų atgydyt? – klausė kavalierius.

– Kodėl gi, jeigu atplėštum mano palos skverną ir parūkytum ant ugnies, jie atgytų.

– Tai duok man palos, jei neduosi, tai ir aš karsto neduosiu.

Mato numirėlis, kad jau tuoj bus ir dvylika nakties, o karsto vis neduoda. Ėmė ir atplėšė savo palos gabalą. Numirėlis pasiėmė karstą ir įlindo duobėn, o kavalierius, pasiėmęs palą, nuėjo vestuvėsna. Tenai rado baisų reginį – abu jaunieji negyvi.

– Jeigu man atlyginsit, tai išgydysiu jaunuosius.

Visi prižadėjo atlyginti. Atplėšė jis palos, padegino ant ugnies – ir jaunieji atgijo. Šį kavalierių suėmė, sakydami, jog jis buvo jaunuosius numarinęs. Šis pradėjo ginčytis, parodė palos gabalą ir papasakojo, kaip buvo. Nuėję ant kapų, atkasė duobę ir rado vyrą be palos. Pritaikius ir spalva tiko. Tada tą kavalierių gausiai apdovanojo, o jaunieji ilgai ir laimingai gyveno.