Nugrimzdusi karčema

Nugrimzdusi karčema
Lietuvių liaudies padavimas


Užgalių kaime, Laukuvos valsčiuje, Gardausko žemėje, yra tokia duobė, kuri ir dabar vadinama Gaidžio duobe. Aplink duobę yra kalnai. Ten gyvenęs vienas žmogus, pavarde Gaidys. Todėl ir ta duobė yra vadinama Gaidžio duobe. Tas žmogus gyvenęs netoli miško. Pirmiau ten buvę miškai, ir per tą mišką ėjęs kelias. Tas žmogus turėjęs karčemą. Į karčemą užeidavę žmonės pirkti degtinės.

Vieną kartą Velykų vakare užėjęs į karčemą būrys vyrų gerti degtinės. Gėrę ten jie, pakol išaušo. Kai pradėjo švisti, tada pradėję skambinti Laukuvos bažnyčios varpai prisikėlimui. Tie girtuokliai, išgirdę skambinant, pradėjo šaukti:

– Kam čia skambina?!

Vienas iš tų girtųjų vyrų pagaliau sako:

– Man rodos, kad Velykos. Prisikėlimui skambina.

Visi jie tuojau sako:

– Einam ir mes prikelti!

Ir jie, pasiėmę butelius, keptuves ir katilus, ir lėkštes, ėjo apie tą pačią karčemą skambindami. Tuo tarpu, jiem beeinant, žemė pradėjo grimzti. Ir visa karčema nugrimzdusi žemyn su tais girtaisiais vyrais.

Dabar tos karčemos vietoj auga visokios žolės. Ten plūduriuoja vanduo, ir žmonės skalbia baltinius. Nebėra ten nei miškų, kurie žaliavo prie tos karčemos.