Nerami jaunystė

Nerami jaunystė
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1911 m. balandžio 3 d.

Pavejantys jausmai jaunystės neramios,
Aidai ir meilės, ir malonės,
Kur dingote jau jūs, širdužės mylinčios
Išblaškę dyvinas svajones?..

Be jūsų taip žiauru... Užšalusi širdis
Nebenumano, ką daryti:
Tamsi jai praeitis, tamsi ir ateitis,
Ir tie sapnai matyti...

Nebėr man kas daryt, ko laukti nuo žmonių,
Ko trokšti ir norėti.
Nebėr jau man dabar nei tų akių lipšnių,
Kurias bandžiau mylėti...

Padangėse aukštai lengvutis vyturys
Per dieną čirška, gieda.
Bet mano šalčio jis vis tiek neišblaškys,
Man ašaros nerieda...

Kaip drevė pakirsta, suskaldytas akmuo,
Kaip ta trapioji alva –
Aš toks likau nūnai, nors dar niūrus ruduo
Nedengia mano galvą...

Ir šalta, ir žiauru aplinkui prie manęs
Be pajautų jaunystės,
Ir aš lekiu, lekiu, neklausdamas savęs,
Ir ieškau sau draugystės...

Betgi ir jos sau niekur rasti negaliu,
Nes kas priglaus bedalį?
Ir vėlei aš lekiu surūkusiu keliu
Ir keikiu savo dalį...

Nebėr man kas daryt, ko laukti iš žmonių,
Ko trokšti ir mylėti,
Nebėr man jau dabar tų pajautų lipšnių,
Kurias bandžiau auklėti...