Nenuorama jautis

Nenuorama jautis
Petras Cvirka

Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.

Turėjo žmogus jautį. Jautis buvo piktas ir rambus. Visur tik – kyšt, kyšt savo ragus. Mažam veršiukui įdūrė į šoną, avelei išlaužė koją, įbridęs trypė vasarojų. O jei kas eidavo jo iš daržo varyti, tą jautis šokdavo vytis. Būdavo jaučiui šienas ar kitas ėdalas nepatiks, tik su ragais jis ėdžias – vikst. Ką tik sutikęs vis mū-mū! Nežinojo žmogus, ir ką su jaučiu daryti, kaip ta nenuorama atsikratyti. Norėjo žmogus jautį piauti, bet jautis pradėjo baubti. Gaila jautį piauti, pikta jam vergauti. „Et, – mano žmogus, – geriau aš tave parduosiu! Gal kailį tau iškars? Na, į turgų – marš.”

Nuvedė žmogus į turgų jautį; jautis pradėjo baubti. Tuojau priėjo pirklys ir sako:

– Kiek nori už tą gyvuliuką?

Žmogus atsako:

– Jei šimtą duosi, tuoj parduosiu.

Kai tik pirklys jaučiui už ragų, jautis – bū-bū. Kai tik pirklys už uodegos, jautis tam pirkliui – šniokšt.

Nespėjo nė atsikvošėti pirklys, o jautis, kaip garvežys: lapatai, lapatai – per turgų pasileido. Žmogus tuoj paskum jautį.

– Ė, ė, padėkite sugauti!

O jautis, kaip viesulas, tik rūksta. Pakelėje dar vieną ragais pakratė, kitą primynė. Žmogus visą dieną po kaimus vaikštinėjo, vis savo jaučio klausinėjo. Vienas sakė matęs, o antras girdėjęs. Taip ir dingo jautis.

Tuo tarpu jautis į girią atsibastė. Kai jis girioj atsidūrė, – klausosi, žiūri. Jautis galvą pakėlė ir tarė sau: čia aš gyvensiu, kaip bajoras, man patinka grynas oras. Maisto bus čia iki soties, tuoj pradėsiu baliavoti. O kai eisiu aš miegoti, liepsiu paukščiams pagiedoti.

Bet nenuorama visur nenuorama pasiliko. Klausykite, kas toliau su jaučiu atsitiko. Po tuo medžiu, kur jautis gulėjo, jau seniai lakštingala tupėjo. To medžio šakelėj ji lizdą susisuko, kiaušinėlius pasidėjo. Tik vieną rytą jautis atsikėlė, pasirąžė ir, senu įpratimu, pradėjo į medį kasytis savo šoną. Medis pradėjo suptis ir linguoti. Lakštingala jam ir čiulba:

Jautuk, jautuk,
Pabėk, pabėk.
Jei šoną niežt, –
Ne čia, ne čia
Kasyk, kasyk.
Jautuk, jautuk,
Lizdelį čia
Susisukau...
Teisybę tau
Sakau, sakau...

Bet jautis neklausė, ėmė dar grūmoti:

– Mū-mū! Saugokis mano ragų. Kur norėsiu, ten kasysiuos, patarimo neklausysiu.

Jaučiui vis purtant medį, iškrito lizdelis, susikūlė kiaušinėliai. Ką gi lakštutė darys?! Atsitūpė ant kito medžio šakelės, verkia ir dejuoja, savo vargelius rokuoja. Skrido pro šalį bitė, išgirdo lakštingalos raudą, ir jai širdelę suskaudo. Šokavo pro šalį varlė, išgirdo lakštingalos raudą, ir jai širdį skauda.

Bitė sako:

– Reikia jį mums nužudyti.

O lakštingala atsako:

– Mes bejėgiai ir mažučiai. Jautį gali tik vilkai papiauti. Bitė sako:

– Jis ir mums žalos padarė. Jau tris kelmus jis išvartė, daug medaus korių suspardė.

Varlė sako:

– Reikia jautį tik apgauti. Bendrom jėgom daug įstengsim. Lakštingala, bitė ir varlė paskelbė jaučiui karą. Pirmoji šoko bitė ir, aplink jo ausis skraidydama, pradėjo nenuoramą erzinti:

Zy-zy-zy, zū-zū-zū.
Aš tave įgilsiu...
Zy-zy-zy, zū-zū-zū,
Aš tave pakirsiu.

Jautis parietė uodegą ir ėmė zylioti. Bėga jautis per kelmyną, spraudžias pro eglyną. Bitė zvimbia, bitė zirzia – jaučio nepaleidžia:

Zy-zy-zy, zū-zū-zū,
Aš tave papiausiu...
Vilkui kaulai, lapei grobai,
O aš ragus gausiu...

Bebėgdamas, bezyliodamas jautis sušilo, tik pūtuoja, o paskui jį – lakštingala skrenda, varlė šokuoja. Kai bitė pavargo, į jos vietą stojo lakštingala. Ji tik kapt snapeliu į vieną, į antrą jaučio akį – jautis ir apako.

Pajuto jautis neregys, kad jį kamuoja troškulys. Bet kur jam eiti, kur vandens susirasti? Negal juk šulinio sau išsikasti. Čia tuojau varlė atsiliepė:

Kva-kva, kuo-kuo!
Štai, čia vanduo...
Kiek nori, lak,
Kva-kvak!

Jautis žino: kur varlė, ten ir vanduo. Ir eina jautis neregys, kur balsas šaukia. O varlė šokuoja ir, lyg gegutė, saldžiai kukuoja:

Kva-kva, kuo-kuo,
Šaltinėlio vanduo...
Kiek nori, gerk,
Kiek nori, lak,
Kva-kvak!

Jautis ėjo, ėjo, ėjo. Baisiai gerti jis norėjo. Niekur vandens nepriėjo ir vis varlę jis girdėjo:

Kva-kva, kuo-kuo,
Štai, upelio vanduo...
Jei nori, gerk,
Nors pasigerk.
Kiek nori, lak,
Kva-kvak!

Pavargo jautis, susmuko be jėgų. Niekas nebijo jo ragų. Lakštingala, varlė ir bitė ėmė šokti ir dainuoti:

Nors mokėjo jisai kautis, –
Blogas buvo.
Nors mokėjo jis kariauti,
Bet pražuvo.
Būryje ir mes galingos,
Narsios mes.
Nors mažutės, bet protingos,
Kva, kva!