Nemunu
| Nemunu Jonas Biliūnas |
|---|
| Parašyta Ciuriche 1905 m. balandžio 2 d. Pirmoji publikacija 1906 m. rinkinyje „Įvairūs apsakymėliai“. |
Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalys varo upės paviršiumi gilią vagą, bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios atšokdamos pavirsta nesuskaitoma daugybe nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šali, lekia paskui viena kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausias savo raštais audeklas blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo...
Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti... Toji plati upė, kuri, vingiuodamasi be galo, kiekviename žingsnyje maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, – tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už jį gražesnė.
Šitai ant kalno iš anapus miškų pasirodė varpinės viršūnė, paskui – rausvas bažnyčios stogas, pagaliau staiga išlenda visas miestelis su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja pačioj aukščiausioj vietoj, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, – ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu – aukščiau nuskurdusių trobelių.
– Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? – ateina man galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau pasilikusį užpakalyje, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.
Tai vėl išlenda iš tarpumiškės dvaras ar senas, apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne atmenąs vidurinių amžių tvirtapilį, – ilgai stovi ant aukšto upės kranto ir pagaliau nyksta tolumoj...
Ir vėl kyla mintis: kam šis bokštas pastatytas? Ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar jis stovi dailus kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli...
Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už vienas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiau liūdnas savo akis į žaliuojančias pievas ir laukus, į išmėtytus Nemuno pakrančiais sodžius, kurie – iš vidurio upės į juos žiūrint – tarp šitų taip gražių prigimties paveikslų dar labiau prislėgti, nuskurdę ir tokie nelaimingi, pilki ir mažučiai išrodo. Bet traukia jie prie savęs mano širdį ir mintis. Šitai tas ant kalnelio sodžius taip atmena man mano tėviškę. Juk ir čia tie patys žmonės su jų rūpesniais, vargais ir papročiais gyvena. Šitai tokia pat banda po krūmus lando, paupiais rėkauja tokie pat žąsų pulkai, kokius ir aš kadaise Šventosios pakrančiais ganydavau. Ir skraido mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelius marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos kylanti malda ramina prigimties dvasią... Bet kartu ir liūdna darosi: juk aš gyvenimo sąlygų jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš – inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kažin ko tokio brangaus – tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenėje taip graži, kaip žmonių pasaka, ir kuri jau niekados daugiau nebesugriš, nebeatsikartos... Ir vėl atkreipiu savo akis į platų galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukdamas širdies skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmogaus mintys ar nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos eilės sielių, kuriuos neša savo vandenų paviršiumi, ir tat ant savęs nejaučia. Šaltas ir gražus, plaukia jis romiai į jūrą ir nieko daugiau nenori žinoti. Bet aš žiūriu į jį, žiūriu...
Šitai priešais ateina sieliai: garlaivis greitai su jais susilygina. Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų galų sielių stovi po vieną ar du vyru. Nusitvėrę abiem rankom ilgus irklus, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, sunkiai sunkiai jie iriasi. Lyg nenoromis sielių priešakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio upės vidurin, – ir sieliai, vandens nešami, slenka pro šalį. 0 vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. 0 galbūt labai iš tolo Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemunan, galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atsidėjęs pradedu žiūrėti į aukštą, nuo saulės pajuodavusį žmogų, kuris nustoja yręsis, žiūri į garlaivį ir kartu, rodosi, stebis į mane. Nežinau kodėl, man ateina mintis, kad tat turi būti kampininkas Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus su didele šeimyna gyvena. Kaip tik jo stovyla, aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs čerkezėlis, kurį jis visados nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas išsitempęs, sunkiai iriasi...
Pasirodo ant aukšto kalno miestelis, ir garlaivis apsistoja. Sueina nauji žmonės: būrys darbininkų su pjūklais ir kirviais, keletas merginų ir moterų ir senas žydelis krepšiu obuolių nešinas; galų gale ateina „muzikantai": vienas aklas – su smuiku, kitas – su armonika, trečias – kokios dešimties metų berniukas – su būbinu. Savo veidais taip vienas kitą primena, kad lengva atspėti, jog visi trys – tikri broliai.
Garlaivis eina tolyn. Visi laukia „muzikos". Šitai aklasis paima smuiką ir pradeda mėginti ir taisyti stygas: pakeltas jo veidas tarsi be jokio išsireiškimo, bet ausis atsidėjusi klausos. Pagaliau pradeda griežti, – čypia ir rėkia armonika, dudena ir čerška būbinas. Abu vyresniuoju išsirodo tokiu nuvargusiu, taip nenoromis pildo savo priedermę; tik mažiukas, be perstogės mušdamas kūlele, mataruoja kojomis, kraipo galvelę ir dairosi aplinkui. Staiga visa „muzika" dar labiau surinka įvairiais balsais, ir broliai pradeda dainuoti rusiškai: tat kažin kokia kareivių daina, be jausmų ir prasmės, dainos žodžius taip nežmoniškai taria ir kraipo, kad sunku suprasti, – matyt, dainuoja ją tik dėl pinigų, tikėdamies už ją daugiau surinksią. Tą pabaigę, ima kitą, dar netikesnę. Pagaliau mažesnysis atsistoja, nusitraukia nuo galvos kepuraitę ir ja nešinas eina aplinkui, rinkdamas skatikus. Bet skurdžiai tie skatikai kepuraitėn plaukia...
– Berniuk, berniuk, – girdžiu užpakalyje pažįstamos studentės balsą, – padainuokit geriau ką nors lietuviškai, – daugiau surinksite!
Atsigręžiau: berniukas stovi atkišta kepuraite priešais merginą, žiūri į ją išplėstom savo akelėm ir, nežinodamas, kas atsakyti, tyli išraudęs, tarsi stebėdamasis į jos kalbą ir tokį nepaprastą prašymą. Nežinodamas, kas daryti, eina prie savo brolių ir pasakoja jiems apie naują įgeidį. Tiedu kalbasi tarp savęs ir siunčia mažąjį pas merginą.
– 0 ką tamstai padainuoti? – klausia mažas muzikantas. – Ar apie „monopolį"?
– Vis tiek ką, bet tik lietuviškai, – atsako mergina išraudusi, nes visi aplinkui pradeda į ją žiūrėti.
Mažiukas sugrįžta prie brolių, ir visi trys pradeda dainuoti apie „monopolį". Tat paprasta naujosios formacijos dainuška, be dailės ir gilių jausmų, kurioje jos autorius išdėsto savo nuomonę ir lengvą sodiečių tikėjimą į „monopolio" geradariškumą, giria jį, kol dar, žinoma, nemato, kad tas „monopolis" tik nauja žmonėms sunkenybė. Bet kuone visi tos dainelės klausos, matyti, daugelis iš šitų saule apdegusių ir nuo darbo pajuodavusių sodieėių ir prastai apsitaisiusių moterų – kaip tik tie žmonės, kurie, savo rūpesniuose ir varguose paskendę, tveriasi gyvenime kiekvieno viešo apsireiškimo kaip kokio šviesos ar laimės spindulio, kurie gali tikėti, kad koks tenai „monopolis" jų vargų naštą sumažins, – ir todėl taip atsidėję klausosi dainelės, kurioje apsireiškia tas jų neįvykintasis tikėjimas ir sužuvusioji viltis. Ir kada pasibaigia dainelė ir berniukas vėl pradeda vaikštinėti aplinkui, lengva pastebėti, kaip jo palaikėn kepuraitėn krinta jau daug gausesni skatikėliai ir net sidabriniai pinigai... Matau nuo surinktųjų pinigų "muzikantų" veidus ne tik prašvitus, bet ir nustebus: nesitikėta, kad tiek surinktų.
Bemiukas vėl prieina prie studentės ir jau drąsiu balsu klausia:
– Gal dar kas nors tamstai padainuoti?
– Gerai, padainuokite! – atsako ši linksma. – Tik kokią nors senobinę dainą... liūdną...
Broliai dainuoja liūdną... apie gegutę, žalioj girioj kukuojančią, vargelius rokuojančią, apie mergelę, rūtų darželyje verkiančią, savo bernelio nesulaukiančią... Nors be šitokios „muzikos", pievoj tarp miškų, toji daina neapsakomai gražiau skambėtų, bet ir čia visi nutilę, gėrėdamies jos klausome: visi jaučiame, kad ji mums brangi, maloni ir suprantama...
Pagaliau, nemaža šiuo kartu pasipelnę, linksmi ir pakakinti vargaujantieji „muzikantai", dainiai ne įkvėpimo, bet pinigo, sustojus garlaiviui, išlipa.
0 mes plaukiame plačiu Nemunu toliau...
Jau artinas vakaras. Atsibosta man stovinėti, taigi atsisėdu ir pradedu snausti... Atbudęs matau prieš mane sėdinčią jauną merginą. Tuo pažiūrėjimu tartum – jai ne daugiau per 16-17 metų. Bet pamėlynavę rausvi jos paakiai, akys nuvargusios, nemaloniai blizgančios, ir skruostų raudonumas, matyti, jau ne pačios prigimties, bet tik įvairių tepalų gražinimas, liudija, kad ši mergina yra ne tik mačiusi vargų, bet jau pati ištyrusi ir parsidavinėjimo vaisius. Pastebėjusi, kad į ją žiūriu, šypsosi taip, kaip tat paprastai daro moterys, daug jau mačiusios ir pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti prie savęs vyrų širdis. Žiūrėdamas į ją toliau, matau, kad jos šypsojimai lanko beveik visus aplinkui sėdinčius vyrus, – neaplenkia nei jaunučio malonaus veido kunigo, kuris, pastebėjęs įbestas į save jos akis, rausta ir sukasi šalin. Apsitaisiusi ji sodiečių rūbais, balta skarele ant galvos: be abejojimo, tat sodžiaus mergaitė, nelaimingų gyvenimo ir žmonių santykių išmesta iš jų tarpo ir dabar skęstanti purvuose.
„Kur jos gimtinė vieta, kas tokie jos tėvai, kokia jos praeitis?“ – eina per galvą man mintys, bet tokios šaltos, be jausmo, kad mane patį ima šiurpas.
Norėčiau prakalbinti ją, paklausti apie visa, bet aplinkui žmonės, nėra tiek drąsos. Pagaliau žinau, kad sutiktų mane tik nusišypsojimais...
Šitai išsiima ji iš baltos skarelės obuolių ir valgo, paskui duoda du obuoliu arti stovinčiam kareiviui, kitu du – sėdinčiai čia pat moteriškei. Kareivis atideda juos šalin, o moteriškė atsisuka į Nemuną ir visai netikėtai meta upėn.
– Kam tamsta numetei vandenin obuolius? – klausia moteriškės studentė.
– Nenoriu nuo jos obuolių priimti: yra tat paleistuvė ir užsikrėtusi, – atsako pašnibždomis moteriškė, bet tokiu balsu, kad visi aplinkui tą girdi.
„Iš kur ji tai žino?“ – mąstau, žiūrėdamas tai į vieną, tai į antrą.
Moteriškės akys žiba piktu džiaugsmu, tarsi ji laiminga tuo, kad viešai gali nužeminti ir apkaltinti merginą. 0 mergina išrausta kiek, bet šypso kaip ir pirma.
Man daros nemalonu ir net baisu. Kaip nuo baisiausio žmogaus, norėčiau nuo tos merginos pasišalinti, būti toliau, neprisiliesti tenai, kur ji sėdėjo ar turėjo savo rankas padėjus. Jaučiu, kad tokios mintys ne mano vieno, bet ir kitų. Laukiu, kad tik greičiau pasirodytų Kaunas, kad tik greičiau iš to garlaivio galėčiau išlipti. Nudžiungu, kada tamsumoj pasirodo Aleksotas ir Kauno žiburiai.
Galų gale garlaivis, priplaukęs prie uosto, sustoja. Visi pradeda lipti. Instinkto vedamas, nutveriu studentę už rankos ir, iškėtęs akis, žiūriu į tą nelaimingą „paleistuvę", tarsi norėdamas ir save, ir savo pažįstamą nuo jos apginti, lipant iš garlaivio, jos neprisiliesti, „nesusitepti". Kaip koks akmuo nuo krūtinės nuslenka, kada pasijuntu gatvėje...
Matau, kaip skersgatvio tamsumoje mergina pranyksta, ir einu savo keliu...
Negaliu ir nedrįstu eiti paskui ją, pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia, Kaune, gyvena, ką dirba ir kokia baisi, beširdė galybė ją prie tokio gyvenimo privertė. Pagaliau ar būtų iš to kokia nauda?!