Nebaltuoja marmurai

Nebaltuoja marmurai
Maironis

Nebaltuoja marmurai, huną pažinę!

Jų žuvo senovės garbė paskutinė,

Vien kryžius tespindi aukštai.

Išnyko ir hunai. Taip rykštę ir plieną

Teisybė nuplakusi laužo kas dieną!

Tik Leonų auga darbai.

Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų,

Ir vėlei tarp audrų, žaibų ir verpetų

Ant Rymo užtemo naktis.

Ne hunai atėjo, kaip kitą gadynę:

Italijos sūnūs, teisybę pamynę,

Štai laužias į Petro duris.

Įėjo!.. ir jo šventenybes naikina;

Kaip barbarai-hunai po kojų jas mina,

Įžeidę krikščionių jausmus,

Užmiršę, kad Rymas - pasaulio sostinė,

Kurį visos tautos ir amžiai dabinę

Kaip šventojo tėvo namus.