Nebėr bauko – dundulis užmušė

Nebėr bauko – dundulis užmušė

Lietuvių mitologinė sakmė

Vieną kartą buvo neturtingas berniukas ir norėjo paimti turtingą mergaitę. Ir sugalvojo jis iš velnio pasiskolinti pinigų, pasirodyti, kad daug turi. Nuėjo jis į mišką ir šaukia:

– Velne, velne, ateik čia! Velne, velne, ateik čia!

Ir prisistatė žmogus su skrybėle.

– Kam, – sako, – manęs reikalauji?

– Aš norėč vieniem metam pinigų pasiskolint.

– Ar daug reikia?

– Na, apie siekelį.

– Na, gerai, palauk čia.

Už kelių minučių atnešė jam tuos pinigus, pripylė pusę maišo. Jis sako:

– Kai reikės atiduot, kur aš tave rasiu?

– Agi toj pačioj vietoj.

– O kaip man tave pašaukt?

– Pašauk taip: „Baukai, Baukai, še pinigus! Baukai, Baukai, še pinigus!" O kad kitaip šauksi, gali kits ateiti, o kad taip šauksi, tai aš pats ateisiu.

Gerai. Parsinešė jis tuos pinigus, nueina pas vieną turtingą mergaitę ir sako:

– Eik tu už manęs.

– Kaip aš eisiu, kad tu toks neturtingas, – sako, – manęs tėvai neleis.

– Agi aš, – sako, – labai daug pinigų turiu! Parodė jis tuos pinigus ir tėvam, ir mergaitei – tai sutiko.

Susituokė. Bet jis tų pinigų neleido niekur nė vienos kapeikos. Ta klausia:

– Kodėl neleidi?

– Palaukim, – sako, – už metų, tada pradėsim leist. Suėjo lygiai metai, jis su tais pinigais nueina vėl į tą pačią vietą ir šaukia:

– Baukai! Baukai! Še pinigus! Baukai! Baukai! Še pinigus!

Šaukia ir šaukia – nieko neprišaukia. Pagaliau išgirsta balsą, per mišką ateina rėkims:

– Nebėr Bauko – Dundulis užmušė! Nebėr Bauko – Dundulis užmušė!

Apsidžiaugė berniukas, užsidėjo tą maišą ant pečių ir paarėjo namo. Na, daugiau pradėjo leisti tuos pinigus. Gyvulių prisipirko, namus išsistatė, puikiau pradėjo gyventi, gražiai sutiko, buvo turtingi, laimingi.