Neatsivėręs ežeras

Neatsivėręs ežeras

Lietuvių liaudies padavimas

Prieš kokį keturiasdešimt metų Masiokuose apie balandžio mėnesį, kai tik saulė leidžiasi, nuo Papurvinės lig Baltiškių girdėdavosi lyg kas lekia ir rėkia:

– Oi! Oi! Oi! Oi!

Ir taip kas vakarą atskambėdavo, nuskambėdavo ir vėl nutildavo.

Vieną kartą ėjo žmogus per tą ganyklos aikštę ir išgirdo, kad atrėkia tiesiai į jį. Jis sustojo ir klauso. Girdi, kaip visai netoli lekia kas per šerkšną – čiarkš, čiarkš, čiarkš. Bet nematyti nieko.

Masiokų vyrai tarėsi paklausti balso, ko jis reikalauja. Bet nesusitarė, o po kelių metų tas vaitojimas išnykęs. Sako, ten būtų ežeras atsivėręs.

Dubarų žemėj taip pat rėkė seniau. Rėkdavo baloj už Telėtnikų. Sakė, atsivers ežeras, bet neatsivėrė. Niekas, matai, neatspėjo vardo.