Nešami spygliai

Nešami spygliai

Lietuvių mitologinė sakmė

Vieną kartą buvo du ūkininkai: vienas turtingas, o kitas neturtingas. Jis taip pat dirbo kaip ir pirmasis, bet neturėjo laimės, ir gana. Vieną kartą tas neturtingasis ūkininkas nuėjo į jaują užkurti krosnį javams džiovinti. Ir tiktai vienu metu žiūri – atskrenda kažin koks padaras, nei katė, nei paukštis, ir lesa jo grūdus. Lesa po vieną grūdą ir sako:

– Pūras, pūras...

Prilesa ir vėl išskrenda.

Tada žmogus suprato, kad tai buvo aitvaras. Jis tuojau visus grūdus susėmė į maišus ir išnešė kitur. Paėmė eglių šakų, išdžiovino, nukūlė spyglius ir supylė toj pačioj vietoj. Kitą rytą vėl atskrenda tas aitvaras, vėl lesa tuos spyglius, manydamas, kad ten grūdai, ir sako:

– Pūras, pūras.

Tada tas žmogus nuėjo pas tą kitą ūkininką ir sako:

– Tu turi savo namuose aitvarą!

O tas ūkininkas sako:

– Eik tu, ką tu kalbi, gal jau iš proto išėjai?

– Na, tai eikim ir pasižiūrėkim, – sako tas neturtingasis ūkininkas.

Nuėjo jie abu į svirną ir žiūri – kertėje krūva spyglių priberta. Tada jis sako:

– Aš šiąnakt kūliau spyglius, o dabar jie pas tave atsirado, – matai, kaip paaiškėjo, kad tu turi aitvarą.

Nuo to laiko aitvaras visuomet nešė jam tuos spyglius, manydamas, kad ten grūdai, nes toj pačioj vietoj stovėjo. O tas neturtingasis ūkininkas vis kulia ir kulia tuos spyglius. O jo grūdai stovėjo kitoje vietoje. Taip ir jis paliko turtingas.