Muzikantas velnių puotoje

Muzikantas velnių puotoje

Lietuvių mitologinė sakmė

Senovėj, kai dar velniai matomi pasauly valkiojosi, vienas muzikantas ėjo pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jis beeidamas paklydo ir nebežino, kur eiti. Paklydęs ne per toli paėjo, sutiko karietą su ponu važiuojant. Sako tas ponas:

– Nuo čia netoli yra mano dvaras, šį vakarą pas mane bus didelė puota, o neturiu muzikanto. Ar negalėtum mums pagrot?

Muzikantas sako:

– Dėl ko ne? Tai mano darbas ir pelnas.

Ponas sako:

– Tai sėsk į mano karietą, važiuosim.

Kai įsėdo, jam pasirodė, kad visai netoli – tuoj privažiavo dvarą. Kai atkeliavo, dar jokių svečių nebuvo, bet bematant privažiavo daugybė karietų su visokiais ponais, poniom ir panaitėm. Ir tuoj prasidėjo šokiai. Už kiekvieną šokį vis jam mokėjo sidabriniais rubliais. Tik jis pastebėjo, kad šokantieji šokdami iš tokio dubenėlio vis patepa sau akis. Jis galvoja: „Kam ir kuo jie ten tepa akis?" Prisitaikęs ir jis pasitepė sau vieną akį. Kai tik pasitepė, tuoj ta akimi pamatė, kad ne dvare groja, o baloj, velnių gūžynėn, o vietoj krėslo sėdi ant kupsto. Taip jį paėmė baimė, kad negalėjo su tąja akimi žiūrėti!

Šoko iki gaidžių, paskui visi prapuolė, o jis liko sėdėti toj akloj baloj iki prašvito. Kada prašvito, pasižiūrėjo į kišenes. Kišenėse rado baltų beržo žievių. Ir tokioj baloj sėdėjo, kad dieną vos iš jos iškrapino. Taip toli jį velnias nuvežė, kad jis tris dienas keliavo, kol parkeliavo namo.

Kitąsyk muzikantai buvo didžiausi girtuokliai. Taigi ir šitas, kai tik parėjo, – tuoj į karčemą pasiskųst savo bėdas. Atėjo netoli karčemos, išgirdo didį riksmą. Įėjęs rado kelis vyrus pešantis. O tarp jų pamatė, kad velnias stovi; vienam kužda į ausį, kitam mina ant kojos, ir taip tie mušasi kruvini, kad net čerpės skamba! Muzikantas, matydamas, kad tas velnias tokias išdaigas dirba, pasiėmęs lazdą, kai rėžė velniui per galvą, tas dvilinkas išsivertė iš karčemos. Kai tik to velnio nebebuvo, tie žmonės tuoj susitaikė.

Kada vėliau atėjo tas velnias pas muzikantą ir klausia:

– Katra akimi tu mane matai?

Sako:

– Šita, dešine.

Kai tik taip ištarė, velnias, išdūręs jam akį, prapuolė.

Ir muzikantas nuo tąsyk jau daugiau velnių nematė.