Mirusio pono prašymas

Mirusio pono prašymas

Lietuvių mitologinė sakmė

Mano mama pasakojo. Ji dar jauna buvusi, na, ir žinai, čia arklius ganė. Ir jie beganydami susilažino. Sako:

– Ten, Velniadaubėj, negali arklių ganyti – baido.

– Na, tai dabar, – sako.

Ir susilažino.

Ir išeina ganyti. Gano tuos arklius ir sėdi ant kelmo prie kelio. Vieškelio dar nebuvo. Ir mato, kad nuo Karklėnų atvažiuoja karieta, vežėjas sėdi – baisu matyti!

– Tprū!

Ir sustojo, kai atvažiavo prie jo.

– Kieno, – sako, – ganai tuos arklius?

– Bytauto?

– Ar Felikso?

– Taip.

– Tai, – sako, – pasakyk rytmetį, kai pareisi, kad jis nebeteistų ir nebebaustų žmonių taip, kaip aš baudžiau. Aš esu jo tėvas. Ir aš, – sako, – žmones plakiau, kankinau.

Atskleidė jis savo paltą – sako, vienoj ugny.

Tas vaikinas didžiai persigando, parėjo, dvi dienas pasirgo ir mirė.