Milžinų didumas

Milžinų didumas

Lietuvių liaudies padavimas

Seniau buvo labai didelių ir labai mažučių žmonių. Milžinai buvo tokie dideli, kad vienas pasiremdavo ant stogo viename kaime, kitas – kitame, ir taip kalbėdavosi. Arba ant žardo pasiremdavo. Žmogų jie pasikišdavo po pažasčia ir nešdavosi kaip nieką. Jų grybai irgi buvo labai dideli, kad ar lietus, ar ką – tai milžinai, būdavo, ir palenda po jais.

Masiokų kaimo laukuose, netoli Obelinės tilto, imamas žvyras. Bekasdami žvyrą, žmonės randa kaulų, pasagų, barškučių (džingulių). Sako, ten buvo milžinų susirėmimas. Kaip jie buvo apsivilkę, taip su viskuo juos ir palaidodavo. Kartu pakasdavo ir jų arklius. Todėl ir randa ten visko.

Netoli tos vietos teka srauni Obelinės upelė. Sako, kad ją išnešė milžinų, kurie buvo užmušti per susirėmimą, kraujas. Kartais po lietaus žmonės randa tokių akmenų. Jie gydo nuo įsipjovimo. Paskutęs tokį akmenį, pridedi jo miltelių prie piršto – ir kaipmat užgyja. Vieni sako, kad tai senovės gyvulių papai, kiti – kad griausmo kulkos, o dar kiti – kad tai yra milžinų pirštai. Važiuojant iš Ramygalos į Šėtą nuo Šukionių kaimo lig Šėtos pi­liakalnio yra daug apskritų duobių. Tai milžinų pėdos. Jų yra ir kitur (viena Dubarų ganykloj, link Aukštatrakio, dvi Naujadvario ganyk­loj), retai išmėtytų, nes ir jų žingsniai buvo labai dideli.