Meile netikėk

Meile netikėk
Vincas Mykolaitis-Putinas

Aš meilę šlovinau
Ir giesmes jai giedojau,
Tavim tikėdamas,
Žmogaus būties rytojau!
Tačiau ne vienas brėško jau rytojus
Aušrom didingai raudonavo,
Ir ne viena banga
Krauju tą žemę nuskalavo.
Ir šiandien štai,
Kai saulė leidosi už jūros,
Dangus ilgai
Ugniniais atspalviais žioravo
Ir paukščiai klykdami
Baugiai į tamsą nuplasnojo.
Dabar šią nykią naktį,
Tarp murmančios gelmės
Ir sidabrinio paukščių tako,
Kažkas palinksta ties manim
Ir, šaldydamas širdį
Žvarbiu atodūsiu,
Pakuždomis man sako:
– Tu meile netikėk!
Nėra šioj žemėj meilės.
Yra savimeilė
Plėšri, kerštinga, pavydi,
Yra aistra
Kaip vilkė alkana
Ir jos atsitiktinis vaisius -
Be savo valios ir be noro
Į žemę nutrenktas žmogus,
Tegu jisai kaip aklas kurmis
Drėgnam, tamsiam dirvone rausis,
Tegu jisai kaip dievas
Su žvaigždėmis padangėj lenktyniaus, -
Vis tiek – viena sekundė jo būtis,
Ir niūrų skelbia jam sprendimą
Visagalingoji mirtis.
Ir visa tai, ką tu regi -
Tą žemę, kurią tu myli,
Skaidrias žvaigždes, kuriom gėries -
Apglėbs kurčia ir nebyli
Žiotis juodosios nebūties.
Tu meile netikėk!
Jinai ne džiaugsmo,
Tik juodo sielvarto versmė.
Ne jai širdies rauda,
Ne jai nė džiugesio giesmė.
Tu meile netikėk,
Tu meile netikėk!.. -