Medžiotojas ir Perkūnas

Medžiotojas ir Perkūnas
Lietuvių mitologinė sakmė


Vieną kartą griaunąs didelis griaustinis, ir lietus labai lyjąs. Atsistojęs po egle medžiotojas ir kenčiąs. Šit kai tik nugriaunąs griaustinis, – netoli didelis medis buvęs su dreve, – iš to drevės katinas iškišęs galvą ir mėgdžiojąsis:

– Ve ve ve ve.

Tas medžiotojas savo šautuvą užtaisęs su sidabro kulka ir laukiąs. Kai tiktai nugriovęs griaustinis, tas katinas iškišęs galvą mėgdžiotis – šis taukš į tą katiną, ir ištiškėjęs. Daugiaus nustojęs griaustinis griaust, žaibai pliekt, tas medžiotojas ir einąs namo. Eidamas sutikęs žmogų, tas jam sakąs:

– Tai dėkui, kad nušovei tą bjaurybę! Aš jį iš trečios karalystės atsivariau, o vis negalėjau prisitaisyti. Tai dabar še, aš tau duodu tris kulkas. Su tom tą gali padaryti: pasidėk vieną ant delno ir į kokį didžiausią daiktą papūsk – tuoj to ir nebeliks.

Ir nuėjęs sau. Tas medžiotojas paėmęs ir vieną išmėginęs: pasidėjęs ant delno ir į labai didelį ąžuolą papūtęs – tas išėjęs į smulkiausias skeliaudėles. O dvi kulkas padėjęs kažkokioj bažnyčioj.