Meška ir žmogus duobėje

Meška ir žmogus duobėje

Lietuvių mitologinė sakmė

Žmogus turėjo daug bičių. Ir kažkas pradėjo ateit į bites. Jis nesupranta kas. Paėmė jis netoli avilių iškasė duobę. Duobę nemažą ir gilią. O ateidavo į bites jo kaimynas. Dabar kaimynas kai ėjo, tai stačiai duobėn ir įkrito. Įkrito duobėn, nėra kas daryti, sėdi, išlipt negali, nes aukšta. Sėdi duobėj ir girdi, kad dar kažkas ateina. Žiūri, kas čia bus. Tik lopt ir įkrito. Žiūri – meška. Meška įlėkus irgi tupi, jam nieko nedaro. Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojusi žmogui rodo, kad ją keltų. Žmogus padėjo jai atsistot ir, kai ji šoko, įsitvėrė – norėjo, kad ir jį kartu iškeltų. Meška įkrito vėl duobėn, bet, matyt, suprato, kad žmogus sulaikė, nes suurzgė piktai. Vėl rodo padėt jai šokt. Žmogus padėjo, bet ir vėl įsitvėrė. Dabar suurzgė dar pikčiau. Jau trečią kartą žmogus padėjo jai iššokt, netrukdė. Trečią kartą meška iššoko. Iššoko ir nuėjo. Žmogus sėdi, žiūri, kas čia bus. Tik palaukus ateina meška. Atnešė didelį žaginį ir įstatė duobėn. Žmogus per tą žaginį išlipo iš duobės.

Taip abu išsigelbėjo.