Marių tyla

Marių tyla. Ant Tarkankuto aukštumos
Adomas Mickevičius

Adomas Mickevičiaus, Krimo sonetai: lietuvių ir lenkų kalbom, Juozapo Zavadzkio sp., Vilniuje 1909.
Vertė Motiejus Gustaitis.

Paviljono kasnykas vos krustels nuo vėjo,
Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:
Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė,
Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo.

Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.
Snaudžia ant nuogų karčių; laivo apatinė
Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;
Nurimo marininkai, minia suklegėjo.

O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų
Polipas dugne miega, kada dangus graudžia,
O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.

Mintie! Tavo gilybėj hidra atminimų
Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,
O kad širdis nurimus, nagus jon suleidžia…