Mano pasaulis

Mano pasaulis
Vincas Mykolaitis-Putinas

Žinau aš, drauge, pasaulį didį,
Pasaulį gražų, pasaulį tyrą,
Lyg šviesų rytą, kai gėlės žydi,
O skaidrios rasos nuo lapų byra.

Ten plačios lankos — žiedai siūbuoja,
Ten skambūs gojai — upeliai šnera,
Tenai padangė džiaugsmu alsuoja,
Tenai taip lengva, ramu ir gera.

Paimki, drauge, tu rūbą skaistų,
Priseki baltą lelijos žiedą, —
Kad siela meilės aidais užkaistų,
Kur mano grožio pasauly gieda.

Tada išeiki, kai aušta rytas
Ir perlais sagsto lankas rasotas,
Tai skriesim mudu į nematytas
Puikaus pasaulio šalis svajotas.

Pamiršim visa, kas juoda žema,
Pamilsim žydrą padangių plotį, —
Ten didžios mintys ramybėj gema,
Ten atgimimo versmių ieškoti.

O kai išvysim dienelės galą,
Kad glaudžia žiedus gamtos grožybės,
Nusvirus saulė jau gęsta, šąla,
O siela geidžia didžios ramybės, —

Nulenksim galvas. Ramiai užėję
Ant aukšto kalno, rankas ištiesme,
Pagerbę didį šviesos Davėją,
Pabaigsim būtį padėkos giesme.