Maloni nakvynė

Maloni nakvynė

Lietuvių mitologinė sakmė

Gyveno toks senas bernas Juzė. Kartą vestuvėse jis daug šoko. Ir gerai jį ten pamylėjo. Keliavo Juzė namo, ir pavijo jį didelė karieta. Užklausė jį ponas:

– Kur dabar eini?

– Einu namo.

Sako:

– Tai pavėžysime.

Įsėdo jis į tą gražią karietą, arkliai širmi, galvom mosikuoja, kojom kasa žemę, nenulaikomi. Ponas jį šiltai apklojo kailiu, davė užsirūkyti kažkokį nepaprastą cigarą. Pakeliui ir sako:

– Neapsimoka tau šiandien važiuot namo. Užsukim pas mane – pernakvosi.

Na, Juzė pagalvojo: žiema, tai pareisiu ir kitą dieną, ir sutiko.

Ponas jį parsivežė į savo dvarą. Rūmai dideli, koridoriai audimais ištiesti, durys tiktai šnypščia, kai daro. Ponas klausia:

– Tu dabar pavargęs, ar ko nenori užkasti?

Jis atsisakė užkandžio.

– Aš tik norėčiau pasilsėt.

Ponas riktelėjo, kad jam pataisytų guolį, kad nuvestų pailsėti. Atėjo graži mergina, paėmė už parankės, nuvedė į kitą kambarį, kur buvo paklota balta lova, padėjo nusivilkti paltą, pakabino į spintą, batus nutraukė. Paskui padėjo šalia vandens atsigerti stiklinę, paprašė, kad užpūstų lempą, kai eis gulti, ir mergina išėjo. Jisai baigia nusirengti, gula į lovą, o ji taip minkšta, taip minkšta – atrodo, kad pūkuos gulas. Užpūtė lempą.

Kaip ilgai miegojo – nežino, bet pajuto, kad truputį šalta, užsinorėjo pasitraukti patalus aukštyn. Pasijudino – ir pasidarė visai šalta. Kai tuo tarpu pramerkė akis, pasijuto, kad guli durpinyčioj dumble. Apsižiūrėjo – jau šviesu, drabužiai padžiauti ant kupstuko, šalia stovi numauti batai, kepurė, vandeny kelnės plaukia. O jis pats pusiau iki kelių dumble, o aukščiau samanos.