Malūnininko vėjas

Malūnininko vėjas

Lietuvių mitologinė sakmė

Šeimininkė nešė miltus iš klėties su gelda. Vėjas papūtė ir išdulkino visus jos miltus iš tos geldos. Ta šeimininkė padavė vėją į teismą. Teisėjai pašaukė abu į teismą. Šeimininkė atėjo, bet vėjo nebuvo, ir niekas nežino, iš kur jis pučia ir kur jis pučia, nė kur jis gyvena. Tie teisėjai sumanė pasiklausinėti ten esančių žmonių. Tuoj pasišaukę ūkininką, paklausė:

– Ar tau vėjas reikalingas?

Tas atsakė:

– Mažai, tik rudenį, kada klojime grūdus vėdinu, o daugiau man vėjo nereikia.

Na, tai su tuo tiek. Teisėjai pasišaukė kalvį ir jį klausė:

– Ar tau vėjas reikalingas?

Kalvis atsakė:

– Kada man reik vėjo, tai aš turiu savo vėją – dumples, su tom pasipučiu – kito vėjo man nereikia.

Teisėjai:

– A, tai tau vėjas nereikalingas.

Pasišaukė malūnininką ir jį klausė:

– Ar tau vėjas reikalingas?

Tas atsakė:

– Kaipgi, kad man vėjo nebūtų, tai man badu reikėtų numirti.

Teisėjai:

– Kad tau vėjas taip reikalingas, tai tu sau tą vėją ir valdyk, kad jis nepustytų kitiem iš geldos miltų, ir tu tai bobai skriaudą atlygink.