Maironis. Jaunoji Lietuva. Penktoji giesmė

Jaunoji Lietuva. Penktoji giesmė
Maironis

I

Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės;
Tik neina kaip saulė ramiai be karionės:
Jos mėto ne kartą žaibus!
Užtatgi, kad saulė nušvis ant dangaus,
Nustelbę diegai dar sveikiau atsigaus,
Jų vaisius palaimintas bus.
Atėnų ir Spartos pagirtini sūnūs,
Atminę garsius pranokėjų galiūnus,
Iš amžino miego pakyla!
Ir veltui islamas, galybe puikus,
Prieš Graikiją siunčia jančarų pulkus, –
Štai pančiai belaisviams jau dyla!
Pabudo ir slaviai. Kosovo * kapai,
Tarytum tėvų užžavėti varpai,
Prabilo ir širdis sukratė:
Nudžiugo Maldava, Morica raudojus,
Sriauniau išsibėgo nuo Alpių Dunojus,
Kai tekančią aušrą užmatė.
Ir vengras vergauti toliau nesutiko.
Užsigeidė Stepono švento vainiko
Ant savo karalių galvos;
Slovakai, lužičai ir net Pamarys,
Net suomių granitus aplankęs šiaurys
Už švintančią laisvę kovos.
Laimėkite, jaunos pakylančios šalys!
Už laisvę kariauti padės Visagalis!
Drąsiai už tėvynę į kovą!
Nors jėgos gal silpnos, bet stiprins dvasia:
Kas eina su meile, su širdžia didžia,
Tam Viešpats patsai bus vadovu.
Karadzič, Šafarik, Dobrovski, Deake! **
Vardai jūsų garsūs per amžius skambės,
Ir sūnūs sūnums, jūsų darbus apsakę,
Didžiuosis ir, sau panorėję garbės,
Į darbą sustos kaip tėvų milžinai
Ir žadins kitus taip kaip jūsų vardai!

* Nelaiminga kova Kosovo laukuos buvo XIV amž. paskutinioji, po kurios jau visi Balkano pussalio slaviai pateko į turkų vergiją. 

* Vuk Stefanovič Karadzič – garsus serbų poeta, Šafarik ir Dobrovski – garsūs slavių ir ypatingai čekų praeities tyrėjai, Pranciškus Deak – garbingiausis kariautojas už vengrų laisvę. 

II

Po Lietuvą miegta tėvynės vaikai;
Per amžius juos žudė vargingi laikai,
O pranašai skelbė kapus.
Nuvargę, nupuolę, nustoję vilties,
Suvystyti pančiais tamsiosios nakties,
Kada, oi kada atsibus?
Per Lietuvą Nemunas eina platus;
Ne jam atrakydinti pančių raktus:
Banguoja skurdus, nusiminęs!
Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus,
Pavasario metais senovės valdonus
Ir savo jaunystę atminęs.
Užmigo tėvynės bajorai-galiūnai!
Dvasia svetima jų gaivinami kūnai;
Tėvų palikimą užmiršo;
Nustoję senobinio būdo, liežuvio,
Viešai užsigynę net vardo lietuvio,
Tėvynę sau kitą išpiršo!..
Jų garsūs prabočiai į Brastą, Parčovą
Keliavo ginkluoti tarytum į kovą
Apginti Podolę nuo brolių;
Siandieną kovoja už Vilniaus lenkystę
Ar džiaugias, kad kūdikį-sūnų suvystė
Pati, parvežta iš maskolių!
Neklauskis jaunuomenės jos idealo:
Nuskurdo, sunyko, krūtinės atšalo,
Kaip žemė be šilto lietaus!
0, klaustumei veltui, kame jos tėvynė:
Prabočių didžių kaip vergai užsigynė
Ant vieškelio pilko, plataus.
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai!
Senų padavimų išgirsi ne vieną,
Kurie užsiliko per amžius ilgai;
Tačiau ir tenai, kas atėjo į mantą,
Senelių-tėvų jau kalbos nesupranta.

III

Kas Varšuvos miestą nors kartą aplankė,
Kam teko sau progą atrasti parankią,
Pasprukti nuo globos tėvų,
Tas žino Saksonišką sodną. Alėjos
Ten tamsios. Studentai ir rūbų siuvėjos
Sau paskiria ten „rendez-vous“.
Aplanko jį kartais ir ponai, net ponios,
Šilkais pasirėdžiusios, grakščios, malonios;
Už medų saldesnės jų buzės.
Kad šneka, tau rodos, lakštingalas gieda;
Sirdies jų nepirksi už misingio žiedą;
Teisingai, tai šiaurio prancūzės.
Lietuvio, kaip sakoma, būdas, šneka
Per sunkūs; jį lenkės vadina meška.
Lietuviams nuo amžių jos tiko:
Jogaila Jadvygą juk taip pamylėjo,
Kad Algirdo tėviškės išsižadėjo
Ir Vytautui Vilnių paliko.
„Tu, Jakštai, žiūrėk! – besityčiojo Tumas. –
Tų lenkių-deivių stebuklingas grakštumas!
Meilingos kaip glostomos katės!
Iš Dievo malonės poeta! Rašyti
Gali joms sonetus ir širdį įgyti!..
Laimingas, eiliuoti įpratęs“.
Sumanymų pilnas, prie ginčų pripratęs,
Smigeika pradėjo užstot lietuves:
„Ne kartą jisai apie Palangą matęs,
Kurias tik papuošk, o tau širdį nuves
Kur tinkant: Kęstutis, Birutę ties mare
Išvydęs, užmiršo kryžiuočius ir karę“.

IV

Studentai kiti: kas užstojo už Tumą,
Kas juokdamas gyrė Smigeikos jautrumą.
Tik Klimui juokai nepatiko:
„Didvyrių vardų bent nekaišiokit, – tarė, –
Kurie mūsų kraštui taip daugel padarė
Ir atmintį šventą paliko“.
Į Jakštą paskui, kurs dažniausiai tylėjo,
Švelniai atsigręžęs išrodyt pradėjo
Poezijos pilną gražybę
Laikų, kad Jadvyga, nors ašaros byra,
Apsirenka baisų Jogailą už vyrą,
Tautų pasišventus vienybei.
„Tu,Klimai, tikrai bene iš kunigų! –
Ažukalnis kirto. – Griaudinti mergų
Nė Jakštas gražiau neparašo;
Tik mat trubadūrų ir bardų laikai
Pragaišo, o žemės suvargę vaikai
Ne giesmių, bet duonos sau prašo!
Nustokit sapnavę! Poezijos laikas,
Taip pat kaip kvailios teologijos tvaikas,
Kaip amžių senų milžinai
Sau laiką paskirtą seniai atgyveno;,
Dabar sociališki klausimai peno
Kitoniško ieško šaunai“.
Čia ginčai pakilo tikrai ne dėl juoko;
Bet maž kas užstojo už Jakštą ir Klimą:
Jie gavo net vardą naktinio apuoko.
Tik Tumas suirzusį susirinkimą
Sutvarkė, užgėręs už gražiąją lytį
Ir Daugirdui liepęs šį tą apsakyti.

V

„Ne vien apie Palangą gema dievaitės! –
Pradėjo Kazys. – Nemačiau dar mergaitės,
Kaip vakar kad teko regėti:
Ne tai kad jau būtų graži iš tiesų,
Bet gracijos pilno stuomens ir kasų
Negalima atsižiūrėti,
Susekęs jos rūmą, daviau trirublinę
Šveicarui (smulkiausią suteiks jis tau žinią,
Tik nesigailėk pinigų).
Jos tėvas esąs nuo Šiaulių ir nemenką
Dvariuką turįs; gyvus pinigus renka
Ir samdo pusšimtą vergų.
Tačiau nelaimingas! Gal metų du bus,
Apsirgo vienturtė: ligos įstabus
Ją būdas džiovinti pradėjo:
Kur buvus, kur ne, tik, žiūrėk, pianino
Liūdniausias gaidas užsimiršus mėgino
Ar sėdus prie lango tylėjo.
Artistų, matyt, jai sapnavosi glorija:
Vis prašės į Varšuvos konservatoriją
Ištirti Šopeną giliaus,
Pakrapštęs sau galvą ir makšną pakratęs,
Ją išvežė tėvas į miestą, supratęs,
Kad vysti kitaip nepaliaus.
Patsai ant žiemos atvažiavo iš dvaro
Į miestą gyventi; čia turi namus.
Retai kam pavaišint duris atidaro
Ir pats maž kur eina; gana įdomus!
Vadinasi Goštautas; mūsų Juozukas
Rainys, kaip suuosčiau, gan tankiai ten sukas“.

VI

„Jei Juozas ten sukas, – atsiliepė Tumas, –
Nedaug tau padės tavo jaunas gudrumas;
Kazeli, oi būk atsargus!
Prikiši patsai netikėdamas kuodą:
Rainys sau už nosies užlįsti neduoda,
Nepjaustytus turi nagus!“
„Jūs Rainį, – atsiliepė Klimas, – mažai,
Matau, bepažįstat: ne meilės daržai,
Ne deivės tam vyrui sapnuojas!
Mus galva peraugęs, aukščiau už mus žiūri;
Jam mokslas terūpi; nors smagenis turi, –
Kaip jautis suplukęs darbuojas“.
„Ant margo šio svieto visaip atsitinka;
Ne kartą pasiekia net ir darbininką
Amūrai! – Smigeika prašneko. –
Juk kaip Aleksandras Didysis nebuvo
Didesnio! O ko taip jaunutis sužuvo?
Per daugel mylėti jam teko!“
„Bet visgi Rainys, – ėmė Jakštas kalbėti, –
Nepaprastas tipas; poetos jį dėti
Galėtų į dramą nukalę;
Savy užsidaręs, kai kartais prašneks,
Tai tavo atidą kaip segte prisegs;
Jis slepia nepaprastą galią!
Nuo mūsų jis bėga; nemėgsta jaunimo;
Jam, rodosi, rūpi vien mokslas tiktai;
Bet širdį jis turi: tautų atgimimo
Taip niekas negali atjausti karštai!
Kad užvakar man apie slavius kalbėjo,
Žibėjo jam akys ir lūpos drebėjo!“

VII

Pusiaukelį mėnuo per dangų išvarė,
Kad skirstytis ėmė studentai, nutarę
Vienybėje skinti sau kelią,
Pradėti ir šelpti viens kitą kaip broliai,
Ne taip, kaip kad daugelis elgias lig šiolei,
Šiltesnę sugavę vietelę.
Kad Jakštas ir Klimas, pralenkę kitus,
Ant Krokuvos priemiesčio samdė ratus
(Per daug mat namo pasivėlys},
Ant kampo bestovintį Rainį sutiko;
Abudu iš išgąsčio rikte suriko:
Tai buvo tik Rainio šešėlis.
Stovėjo išblyškęs kaip marmuras baltas;
Tik prakaitas bėgo per veidą jam šaltas;
Draugų iš pradžios nepažino;
Prašnekinus, rodos, ryšiai jam iširo:
Nes ašaros retos kaip pupos pabiro;
Pabudo ir bėgti mėgino.
Bet Jakštas ir Klimas jau jo nepaleido
Pamatę, kaip dega jam akys iš veido,
Supratę nepaprastą kovą!
Neklausdami skausmo baisaus priežasties
Ir net nežiūrėdami noro paties,
Parvežę paguldė į lovą.
Per ištisą naktį akių neuždaręs,
Nei žodžio į savo draugus neprataręs,
Gulėjo Rainys kaip be žado;
Tik saulei jau tekant, blakstėnai pradėjo
Sulipti, krūtinė ramiau atsilsėjo,
Sapne užmiršimą atrado.

VIII

Jadvyga suprasti negali visai,
Kas stojos su Juozu? Ar kitas jisai?
Ar ji taip mažai jį pažino?
Kaip jis, taip lig šiolei jos nieks neužvylė:
Ją vakar kaip vandeniu jis apipylė
Ir juoktis ant karto mėgino.
Mėgino dar juoktis; paskui susipratęs,
Akis pilnas ašarų joje pamatęs,
Lyg, rodos, pratart ką norėjo;
Bet lūpas puikybė, matyt, surakino,
Ar rasit jau širdį savy užmarino:
Nei žodžio netaręs, išėjo.
Ar Juozą dar myli, pati nemokėtų
Dabar atsakyt; bet žaizdų iškentėtų,
Ji žino, užmiršt negalės!
Ji žino, galybės jokios neužteks!
Kas trūko širdy, to jau nieks nesumegs,
Ir ji kaip pirmiau nemylės.
Išblyškus per savaitę tankiai raudojo
Nuo tėvo slapčia ir ramumo ieškojo,
Padėjus Šopeną į šalį;
Ieškojo ir rado maldoj išrišimą:
Jos skausmas pavirto į tą nuliūdimą,
Kurs juoktis per ašaras gali.
Paėmus Šopeną iš naujo tada,
Noktiurnų akordus iš lengvo užgavo;
Dabar jie neskrido kaip dvasios skunda,
Tik opią krūtinę kaip sapnas lingavo;
Jie kalbino tylų širdies nuliūdimą;
Kaip balsimu tepė žaizdų atminimą.

IX

Kas stojos su Juozu? Kokia priežastis
Jadvygai neduoda užmigt per naktis?
Tai Goštautas žino geriausia.
0 Rainiui susirgus, kaip jo sveikata?
Malonės silpnybe sau nepaprasta
Per tarną ne kartą pats klausė.
Kad dukterį savo ramesnę išvydo.
Iš džiaugsmo jam veidas nušvitęs pražydo:
Vienturtę kaip tėvas mylėjo.
Jis parodai jausmo statyti nemoka,
Tačiau rūpestingos širdies jam ne stoka,
O labas dukters jam rūpėjo.
Kad savo Jadvygą išvydo ramesnę.
Jam tartum žvaigždė užtekėjo šviesesnė,
Širdies atrakindama raktą:
Pats Juozą aplankė, užmiršęs didybę;
O jauno ligonio pamatęs silpnybę.
Net jam pabučiavo į kaktą.
„Tikėjaus ne veltui, gerutis vaikine! –
Pradėjo iš reto. – Kad tavo krūtinė
Juk tėvišką maldą atjaus;
Matau, kaip sunku buvo mano maldos
Jaunam paklausyti; bet pats kitados
Po metų pažvelgsi ramiaus.
Matau tavo širdį kaip krikštolą gryną
Ir vyrišką būdą, kaip matos retai!
Su juo neįbrisi į melo purvyną
Ir, duok Dieve, rasit išlėksi aukštai!
O, ačiū. kad mano maldos paklausei:
Mokėsiu už tai atsilygint gausiai“.

X

Ant to neatsakė nei žodžio Rainys;
Juk ką apie jį žmonės sau bemanys:
Vis tiek kaip pernykštis jam sniegas!
Ko laimė Jadvygos nuo jo reikalavo,
Jis, vis tai išpildęs, dėl jos paaukavo!..
Dabar... galvą lenkia vien miegas.
Užmigti, užmiršti, nors kiek atsilsėti,
Nors bent valandėlę nejaust, negirdėti,
Net atsikratyti nuo noro!..
Paskui? O, jis žino, kam priekaištus kęsti:
Verčiau idealams gyvatą pašvęsti!
Tik oro plačiau jam, tik oro!..
Čia jam pamažu akyse ėmė temti!
Nuilsus krūtinė dar kartą pasemti
Sau oro plačiau pamėgino.
Užmigo. Tai kartais Jadvyga sapnavos;
Tai slaviai vaidinos, atgimę didžiavos;
Tai Glinskio svajonės masino.
Bet miegas ligonio nebuvo ramus:
Neglostančius, regimai, atminimus
Jaunoji krūtinė beglaudė!
Nes krūpčiojo kartais; įdubę skruostai
Rasojosi prakaitu nepaprastai
Ir degė kaip uogos nuraudę.
„Būk tamsta ramus! – tarė daktaras senas,
Kai Goštautas jo susirūpinęs klausė. –
Nors vyrai tokie taip kaip elksnis kūrenas,
Bet jo organizmas – tvirtainė drūčiausia“.
„Duok Dieve! – išeidamas Goštautas sakė, –
Kad tik neužgestų kaip deganti žvakė?“

XI

Geresnės kaip laikas gydyklos nerasi:
Kentėjęs ir verkęs laiku apsiprasi;
Palaiminta laiko gydykla!
Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo,
Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo:
Kančia – tai didvyrių mokykla.
Daug gali pakelti ant savo pečių,
Kas nesveria siekių ir norų plačių
Ant kurčio savimeilės svaro,
Kas laimės neieško kaip tas godulys,
Kuriam vien tikt savo širdies sopulys
Skaudėdamas miegą nuvaro.
Ne savo tik laimės ieškojęs Rainys
Šiandieną ramesnis kaip tas kalinys,
Kursai net prie pančių pripranta;
Aplanko dar retkarčiais jį atminimas;
Bet tai nebe marių audringas bloškimas,
Kurs garlaivius skaldo į krantą
Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta!
Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta,
Gal laimę po metų atras.
Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės;
Nejau tada ašaros jai nebyrės,
Kai didžią jo auką supras.
Čia Juozui pačiam nenoroms akyse
Dvi ašari-perlu kaip žvaigždės užšvito;
Ir norints kaip milžinas gynės dvasia,
Žaizdų atminimai jam vienas už kito,
Lig šiol neužmigę, vėl grįžo, kankino,
Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino.

XII

Ne tai, kad Rainys savo žingsnio gailėtųs:
Juk metė svajojęs sapnus numylėtus
Dėl laimės ir gero Jadvygos!
Bet Goštautą kaipgi geru paminėti?
Kurs savo didybėj jam liepė kentėti,
Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs.
Taip vaišino jį aną kartą širdingai;
Bučiavo kaip sūnų; paskui iškalbingai
Kaip tas, kursai myli karštai,
Pradėjo sakyti, jog kaip nebylys
Jis, dukteriai vystant, regėt negalįs,
Juk ją turįs vieną tiktai!
„Jaunystė nežiūri rytojaus dienos;
Širdies, ne galvos ji beklauso senos!“
Tai buvo jo žodžiai tikri.
Bet jis, kaipo tėvas, užmiršti negali
Vienturtei paskirti atsakančią dalį,
Kaip leidžia jam turtai geri.
„Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai, –
Kalbėjo, – statau, bet ir pats juk matai,
Ar leisti už tamstos galiu
Vienturtę, kuriai net didikų netrūks!
Bepyktų ant tėvo, kai karštis atslūgs,
Patekus vargingu keliu.
Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos! –
Ir tartumei priešais baidyklę patikęs,
Net balsą pakėlė: – O ne, niekados
Ant to nesutiksiu“, – rūstingai surikęs;
Bet greit kaip išauklėtas, rimtas žmogus
Saldžiai nusiblaivė, paslėpęs ragus.

XIII

Čia tartumei Juozui kas lūpas užvėrė,
Kaip žmogui, kurį pirmą kartą nutvėrė
Už rankos slapčioj valandoje!
Ko pats gal nedrįso sau prisipažinti
Svajojęs, tai žmonės gerovei apginti
Štai svarsto ant delno iškloję!
Bet Goštautas, kartą prašnekęs, skubėjo
Išberti greičiau, kas seniai jam gulėjo
Kaip slėgiąs akmuo ant širdies:
„Neslėpdamas meilės, – jam tarė, – varai
Jadvygą į kapą, žinodams gerai,
Kad jūsų sapnai – be vilties;
Jei trokšti jos laimės, jei vyras esi,
Duok pats jai suprasti, jog raiščiai visi
Tarp jūsų lyg būtų nebuvę!
Ant karto pasveikus, paskui bus dėkinga,
O Goštautas tamstai išpirš ir turtingą,
Ir rasit gražesnę lietuvę“.
„Be piršlio apseis, – tas atsakė šaltai. –
Bet panai Jadvygai, jei reikia tiktai,
Aš nepasigailėsiu ir mirti!“
Ir nieko nelaukęs... O, tos valandos!
To vakaro jis neužmirš niekados,
Kad širdžiai jos uždavė kirtį!..
Dabar, kai į praeitį vis tai nuslinko,
Sudaužęs jam širdį, kapais palydėjęs,
Kai Lietuvą sau mylimąja aprinko,
Ir garsią, ir brangią didžiais pranokėjais,
Prisiekęs prižadint užmigusią šalį,
Dar visgi Jadvygos užmiršti negali.

XIV

Tačiau jau šiandieną bent ant svetimos
Sterblės nesėdės ir sapnų nerymos
Be tikslo slapčia kaip tada!
Kam vargti, darbuotis, dabar bent jau žino!
Nors meilę tėvynės jis metais augino,
Bet meilė tai buvo kita.
Jį traukė tada garsūs Piastų darbai,
Boleslovo Dnepre sapnavos stulpai,
Sapnams Vernyhoros tikėjo*;
Laisvosios respublikos seimų liuosybę,
Rubežių nuo marių lig marių platybę
Jam Zigmanto varpas minėjo.
Užkloti kapais milžinai Lietuvos
Jam nieko nesakė! Nelenkė galvos
Prieš juos, jųjų vardą sutikęs.
Net gėda priminti, kad savo liežuvio
Seniai nevartoja, tik vardą lietuvio
Per įproti sau pasilikęs.
Bet laikas ateina, stačiai akyse
Tie patys vardai jau kitokia dvasia
Atliepia į tavo krūtinę!
Tai prašneka kartais apžėlę kapai,
Tai pergalę priešų paskelbę varpai,
Tai kartais žvaigždė vakarinė!
Ir Juozui prašvito. Ką veltui bekęsti,
Rymojus be tikslo, sapnus besvajojus, –
Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus!
Į darbą tada už prabočių kapus!
Jo darbas ir vargas čia bergždžias nebus!

* Vernyhoros pranašystės apie Lenkų karalystės prisikėlimą.