Maironis. Jaunoji Lietuva. Antroji giesmė

Jaunoji Lietuva. Antroji giesmė
Maironis

I

Pavasario dienos išaušo, prašvito;
Pabudo užmigę gamtos veikalai;
Ir meldė nuo Viešpaties apdaro kito
Bailiai iš po sniego išlindę šilai.
Numetusi ledą, nudžiugus Venta,
Bučiuodama krantą, banguoja, putojas;
Ją sveikina pempės giesmė įprasta
Ir žagrę išėjęs mėginti artojas.
Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;
Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos;
Dabinasi girios drabužiais žaliais;
Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos.
Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė,
Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio!
Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė!
Norėjot atvykti be rūbo žieminio.
Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė
Išbėgo į tolimą dangų šaunai;
Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,
Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai.
Bet laimę sutiksi ant žemės retai;
Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė:
Tai meile nušvinta, tai žiūri šaltai;
Net dreba vainikai, ją rūsčią pajutę.

II

Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus:
Išbaltintos sienos, rausvi kaminai,
Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus
Net vieškeliui puošti sodina tarnai.
Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti:
Šeimyna kaip skruzdėlės kruta, darbuojas!
Dirvonai aparti, takai nuravėti,
0 sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas.
Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi
Jo valdančią ranką tikrai geležinę!
Nečypdo jis žmones: pas jį nebasi
Ir piemenys, bandą į lauką išginę.
Užtai jo dvare vienas ponas tegali
Galvoti. Klausyti – jo sąlygos kietos.
Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį
Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos.

III

Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė,
Nesėdi sau rankų kaip poni sudėjus:
Sodina jurginų kerus su tarnaite,
Pati jiems su grėbliu ežias išakėjus.
Jai akys kaip našlėse spindinčios rasos,
Šilkais sumazgytos geltonosios kasos,
Meili kaip pavasario pirmas dvelkimas!..
Bet žiūri iš veido slapta nuliūdimas.
Ją Goštautas myli, kaip tėvas tiktai
Tegali mylėti, bet žodis retai
Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo:
Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo!
Jos motina širdį auksinę turėjo;
Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė;
Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo?
To niekas nežino; užgeso kaip žvakė!
Su ja tai Jadvyga ilgais vakarais
Galėjo kaip linksmas paukštytis čiauškėti;
Jai mirus, žodeliais laisvai atvirais
Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti.

IV

Motiejus ant švenčių iš Vilniaus pagrįžo;
Jau baigia klases, o dar vėjus tebgaudo:
Nors raukosi tėvas, jis kaip įsitižo,
Tai žvirblius ir varnas nuo ryto bešaudo.
Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?..
0 saulė taip šviečia! Pavasario oras
Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja.
Taip sieloje giedra! Pažadintas noras
Lyg, rodos, ko ilgis, lyg meilę sapnuoja.
Bet nėra Jadvygai kada besapnuoti;
Jauniems jos pečiams rūpestys nepigus:
Drabužį ir maistą šeimynai paduoti
Ir, baigiantis metams, suvesti galus.
0 čia ir garnys pagiry suklegeno,
Pernešęs po pažasčia kregždę juodmargę:
Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno,
Nes valgyt norės darbininkai pavargę.
Ant galo, nuo darbo nulikus, Jadvyga
Įbėgo į saliūną prie pianino;
Užgauti nors vieną jo skambančią stygą
Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino!

V

Ir skausmą, ir džiaugsmą atdengti laisvai
Vienam pianinui Jadvyga paprato;
Jis vienas ją gali suprasti visai,
Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato;
Kaip skundas į Dangų jo skrysta balsai,
Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!..
Štai, mirus matušei, bus metai dveji,
Tik jam savo paslaptis paveda ji!
Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią
Jos Maldą atjaučia ir jai paklusnus
Tai verkia ar džiaugias, tai skundžias ar klausia,
Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus.
Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,
Kad dvelkia malone pavasario kvapas,
Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,
Taip jiem valandėlės kaip pasakos lekia,
Kad nieko nemato, negirdi svečių,
Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,
Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;
Bet irgi klausytis slapta neišpultų.

VI

Jadvyga pakėlė žydrąsias akis,
Ir visas jai kūnas iš karto nutirpo.
Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!
Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo
Nematoma jėga: jai priešais stovėjo
Jaunikis gražus, nepažistams visai;
Kaip ugnys safyro jam akys spindėjo.
0 veidą dabino pirmieji ūsai.
„Odi profanum vulgus et arceo"*, –
Atsiliepė Glinskis juokaujančiu tonu,
Pertraukdamas tylą. – Varyk mus namo!
Matyt, nebelaukei tokių nevidonų!
Bet mano moksladraugis Juozas Rainys,
Kurį aš prieš tamistą apkalbinėjau,
Taip muziką sakosi mylįs žynys,
Kad mes... nagi teisinkis pats, geradėjau!"
Čia Juozas jau lūpas atverti ketino,
Širdis jam tvaksėjo, plačiau atsidarius;
Bet pana Jadvyga klausyt nemėgino,
Kaip paukštis paspruko, tik „perprašau" tarius;
Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti
Prašyti ponaitį ir poną greičiau.
„Svečiai iš Sokaičių!.. ir taip netikėtai!..
Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiau,
Švariau apsitaisius! Dabar nuo pat ryto
Ik šiol nesivilkusi apdaro kito!
Plaukai pasišiaušę kaip šiurpės nuo vėjo;
Basa...“ Čia net verkti Jadvyga norėjo.

* Eilė paimta iš Horacijaus, lib. III, carm. I, Lietuviškai: „Neapkenčiu nepašvęstos gaujos ir varau nuo savęs“. 

VII

Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką,
Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas
Sokaičių bajorai; nors arti temoka,
Savitarpy ponais-paliokais vadinas.
Per teismus nuplikę, basi į bažnyčią
Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna.
Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia,
Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.
Jų moterys austi marginių nemoka,
Prie darbo gan tingios ir snausdamos ruošias;
Bet polką po aslą patrypdamos šoka
Ir išeigai perkelio jupomis puošias.
Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,
Kurs tūkstantį margų su viršumi valdo.
Bet Glinskį jis gerbia kaip tvirtą bajorą,
Kursai nesipūsdamas ūkio neardo.
Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo
Į mokslus, sušelpdamas jį reikale;
Todėl neužmiršta ir šis geradėjo
Į petį bučiuot su guodone gilia.

VIII

„A, sveiks, ilgaskverni! – pravėręs duris,
Motiejus pasveikino klieriką Joną.–
Bijau, ar dūšelė į dangų neskris,
Gavėnei supliuškinus juodą sutoną".
„Ne taip jau tur būti išrodome baisūs,–
Jam Glinskis atsakė – Kad mūsų būrys
Vis auga: štai mano moksladraugis taisos
Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!"
„Oi sergėkis, tamista, to geradėjo! –
Į Juozą Motiejus juokaudamas tarė. –
Matyti jam velnias rimtai įkyrėjo:
Prieš jį ne vienam pašaukimą įvarė".
„0 vis tik įtraukt ne kiekvieną jis gali,–
Atkirto Rainys. – Kas velniop jau težiūri,
Tasai, apsirinkęs sau juokdario dalį,
Verčiau ilgaragių pasirenka būrį".
„Veizėkit! naguotas, nepėsčias Rainys!
Tur būti plėšrių ilgasparnių ainys!..
Aš, tartum nujausdams svečių juodsparnių,
Dvi varni pašoviau; žiūrėkit šitai!
Juk kaip nepavaišint svečių malonių,
Kokių net iš kelmo išspirsi retai".
„Na, tokia ir puota, koksai medininkas!
Bet varna lyg moterų būtų lyties;
Ne dvasiškam luomui! Verčiau savininkas
Jaunikiui gražiam ją prispaus prie širdies!"
Atsakymas Juozo Motiejui patiko
Už tai, kad skolingas šis jam nepaliko,
Ir ėmė bučiuoti, karštai apkabinęs,
Lyg būtų nuo šimto jį metų pažinęs.

IX

Pagrįžo ir Goštautas; darbus paliko,
Nes svečias aplanko, tai Dievas aplanko;
Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko,
Bet, to neparodęs, jam padavė ranką.
0 Jonas jam mylimas buvo tikrai,
Kursai, su Motiejum sutikęs širdingai,
Kaip draugas ir perspėjo jį atvirai,
Ir lenkė prie gero gana pasekmingai.
Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,
Kaip pirma kad buvo kaip vėjas suklydęs;
Kaip vyras apleido draugystes piktas,
Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.
Ir tėvo gerove dabar nedidžiuojas;
Nestato kaip čiaužiantis sliekas ragų;
Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas,
Žinodams, jog nėra dienos be vargų;
Tik saujoj sugniaužęs nelaiko skatiko,
Ir norints užmanymus turi gerus,
Bet būdo gan minkšto kaip buvęs paliko;
Ant galo liežuvis ne kartą aštrus.

X

„Bet kur tai Jadvyga?" – jo tėvas užklausė.
„Tur būti, – atrėžė Motiejus, – dar rėdos,
Juk moterų būdas – išrodyt gražiausia!
0 čia jaunikaitis – ne vaikas pelėdos".
Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:
Ir gėda dukters, ir atsakymo kvailo!
Ir tai dar prieš ką!.. „Paikas!" – tarė ant galo.
Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,
Ir toj valandoj, neapkęsdams giliai
Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo;
Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai;
Bet čia pro duris ir Jadvyga įėjo.
Kad būtų dabinusi, to neregėti!
Bet pats jai nebūtų galėjęs artista
Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:
Gražių moteriškių čia taktas neklysta.
Sneka nesirišo, visus išmėginus
Takus; pats Motiejus, juokuoti pradėjęs,
Nutilo; Jadvyga lyg ko nusiminus;
Mažai tekalbėjo ir josios gynėjas.
Savitarpy vienas, kaip sako, tebus
Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus, –
Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;
Palieka užkrėsti visi jo liga.
Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis,
Siek tiek dar berišo netvarkią krūvelę,
Juokais pasakodamas: „Šiandie jiems kiškis,
Važiuojant į Aukštdvarį, peršokęs kelią".

XI

Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris,
Jarmulką nuvožęs, maldavo karštai:
„Šviesiausias poneli! Juk kaina nukris;
Aš moku brangiau, kaip man gyvą matai!“
„Ta atilsio man nebeduos kirmėlė
Šiandieną", – lyg pykdamas Goštautas tarė,
Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė
Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.
„Be reikalo, Mauša, neaušink burnos,
Kaip vien kakaryku, taip vien kakaryku
Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos:
Jei nori derėtis, eik pirkti gvaizdikų!"
(Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų.)
Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą,
Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą;
Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas:
Ilgiau paderės, – bus laimesnis pirkimas.
Kai Goštautas, perprašęs savo svečius,
Išėjo užbaigti derybas su žydu,
Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius,
Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų...
Susėdę arčiau, net juokuoti pradėjo;
0 Jonas ir Juozas, Jadvygai priminę
Nebaigus jai skambint, labai malonėjo
Išgirsti bent užbaigą jos galutinę.

XII

Jadvyga visaip išsisukti mėgino;
Bet Glinskis ir Juozas taip meldė širdingai!
Ji sakėsi skambinti ant pianino
Tiktai tesimokanti, gal ir klaidingai.
Kitiems nepapratus atdengti jausmų,
Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus
Tą draugą prašnekinti tarp svetimų,
Kuriam patikėjo slapčiausius sapnus.
Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!..
Kai jau įvairiausias spragas išmėgino,
Kai Juozas patsai padainuot prižadėjo,
Ant galo jau sėdosi prie pianino.
Užgavo akordus. Jų vienas už kito
Skardžiai nuskambėjo tolyn kaip gandai!..
Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito,
Ant baltojo veido nuraudo skruostai.
Dabar lyg atplaukę balsai iš Dangaus,
Kaip verkiančios vilnys siūbavo ir pynės.
Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,
Tai monais vaidinos skaisčiausios gražybės,
Tai nešė ramumą kaip girios tėvynės!
Šopeno noktiurnai! Kiek slepiat gilybės!
0, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!

XIII

Dar ausyse gaudžia, neskamba balsai!
Nutilo!.. Neplojo Jadvygai nieks bravo,
Tik angelas pralėkė, rodos, patsai!
Tik, rodos, per sapną krūtinė siūbavo.
Gal žodį be reikalo davė Rainys
Dainuoti!.. Bet davė ir jo nemainys!
Giliai atsiduso, lyg oro plačiau
Norėdams pasemti iš savo krotinės;
Ir žodžiai paplūdo kas kartą griaudžiau,
Tarytumei kanklės skambėjo auksinės:
Iš aukšto švietė jaunam keleiviui
Žvaigždė ant dangaus
Ir rodė kelią į giedrą šalį
Ramumo brangaus.
Bet netikėtai užtemdė dangų
Plačiai debesis!..
Ir suklaidino keleivį jauną
Giria ir naktis!..

Kaip jaunas sapnas skaisčios malonės
Dievaitė šitai,
Pamojus ranka, keleivį veda,
Kur švinta rytai!
Antai jau rausta aušros padangės...
Bet liūdna jaunam:
Apleis keleivį graži dievaitė,
Teks eiti vienam!..

XIV

Jadvygai ir žodžiai, ir tonų balsai
Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo;
Tiktai užganėdintas Juozas patsai
Nebuvo: jam stygos per jautrios skambėjo!
Ir, permainęs balsą jausmingai malonų,
Rimtai uždainavo baritono tonu:

Nors, žinau, rūpestingos čia ant žemės kelionės
Niekados neapšviesi, viltis!
Betgi aš nemaldausiu kaip didžiausios malonės,
Kad man Viešpats užmerktų akis!

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano skundos!
Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu,
Kurs be žodžio paliks visados.

Čia Juozui širdis taip pradėjo tvaksėti,
Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs.
Dar buvo iš naujo mėginęs pradėti
Neužbaigtą giesmę, bet, priešais išvydęs
Jadvygą, jos ašarų pilnas akis,
Nutilo tarytum sugautas vagis!

XV

Pabaigęs derybas, jau Goštautas buvo
Linksmesnis: nuo žydo atlupo šimtinę!
Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,
Ir toji, jis tiki, nebus paskutinė.
Nors tiek kaip bevaikis Baduonių Kmita
Jisai akademijai duoti negali;
Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada
Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį.
„Čia mūsų mokyklose žūva dvasia!
Vaikai nepažista tėvų praeities!
Ir žingsnis už žingsnio visų akyse
Užlieja verpetai maskolių vilnies!
Vienoj tik dar Krokuvoj aukuras senas
Šventų palikimų lig šiolei kūrenas!.."
Ne taip nusiminę vaikai aimanavo;
Bet Goštautui veltui užginčyt mėgino:
Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo:
„Pas mūsų tiktai, kaip ištautint, težino!
Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis,
Kad, mokslą ten baigęs, pažintų tą kraštą,
Kursai nuo Jogailos kultūros keliais
Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą..."

XVI

Svečiai išvažiavo. Jadvyga ilgai
Jų tarškantį briką akelėms lydėjo.
Tarytum ko trūko! Lyg dygūs nagai,
Krūtinę surėmę, gilyn vis skaudėjo!
„Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? –
Nuliūdusi klausė Jadvyga savęs. –
Tur galvą nemenką ir moksle gabus,
0 mokslas su galva aukštai jį išves.
Taip jautrią tur širdį, 0 žmonės, žinai,
Be meilės jam karštą atšaldins krūtinę;
Atvės idealai, gražiausi sapnai,
Žmonių melagystę iš anksto pažinę.
Jo alpstančią širdį ji žadint mokėtų,
Jam būtų gaivinančia ryto rasa,
Kaip angelas-sargas karštai jį mylėtų,
Jo siekiams aukštiems atsidavus visa!
Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę,
Bežengtų sau bendrą kelionę greta;
Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,
Nelenktų pečių po sunkiausia našta!"

XVII

<poem> Tarytum iš miego pabudus ant galo, Pati net pabūgusi savo sapnų, Jadvyga mėgino, užsėdus prie stalo Bemegzti, bet kliudė per daug atmainų! Nesisekė darbas. 0 mintys vis bėgo Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!.. Atsiminė: Juozui daugiausia pamėgo Noktiurnas nuo „cis-moll"! Ir jau pianino Akordus paėmus, iš naujo pradėjo Kartoti Šopeno noktiurną gražiausį; . Balsai vėl žavėdami supos, skambėjo Ir skelbė raminantį skausmą švenčiausį, Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų Jį neša į Dangų nuo žemės vargų. „Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko Noktiurnas? – atsiliepė tėvas ant galo. – Ar negut Rainys tuos garus tau paliko? Ne veltui dukrelei ir veidas nubalo! Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas Šopinis Patiko, tačiau neužmiršk niekados: Kad tarpas tarp jo ir tavęs begalinis!.. Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!" Motiejus juokuodamas buvo prataręs, „Kad žmonės vis lygūs: Adomo veislė! Neturto užlopiama esant skylė!.." Bet Goštautas rūstas, plačiai atidaręs Akis, lyg jam žodžio pritrūko gerklėj, Nuėjo sau gulti, labanakt netaręs.