Mainai armonikom

Mainai armonikom

Lietuvių mitologinė sakmė

Pažemiškių kaimo gyventojas Čebatariūnas Adomas šventą dieną ėjo iš Saksoniškių kaimo, iš vakaruškos. Eina pro Dūkšto parapijos kapus. Mato – sėdi prie kapų ant akmens koks vyras nepažįstamas su armonika. Gundo Čebatariūną mainyt armonikom.

– Gal tavo bloga? – sako Čebatariūnas.

– Ne. Gera!

Paėmęs kai užtraukė, tai net laukai nulinko!

Dabar sumainė, eina su nauja armonika ir groja. Taip gražiai groja! Eina per kaimą grodamas. Priėjo prie namų, pagrojo – negirdi, durų nedaro. Prisibaladojo ir sako mamai:

– Aš visą kaimą prikėliau su savo nauja armonika. O tu negirdi.

Na, įleido jį mama. Jis pakabino armoniką ten, kur visada kabina, ir atsigulė. Nubudo, jau šviesu, ir mato, ant sienos vietoj armonikos karo arklio kiaušas. Jis suprato, kas čia yra. Greit nubėgo ton vieton, kur sumainė armonikas, žiūri – ant akmens stovi jo armonika ir tie trys rubliai pinigų. Jis, viską paėmęs, parlėkė namo.