Mainai

Mainai

Lietuvių etiologinė sakmė

Buvo taip: dievas velnią apvylė. Velnias pasirūpino bites, o dievas turėjo šituos varmus, kur kanda karves, arklius. Dievas regi, kad bitės medų nešioja. Ir dievas užsinorėjo medaus. Tada sako velniui:

– Duok, pamainysim: tu man duosi bites, aš tau – varmus.

Tada velnias sako:

– O gal tu mane apvilsi, gal negerai bus? Kad galėt atsimainyt!

Dievas sutiko. Ir jau reikia pasakyt, kada atmainyt, jei negerai velniui bus varmai. Jis gi nežino, gal tie varmai bus geriau kaip bitės. Tada dievas sako:

– Tada atsimainysi, kai nubyrės visi lapai nuo medžių.

Velnias gi žino, kad rudenį nubyrės. O dievas tada išgalvojo pušį ir eglę, kurių lapai niekada nebyra. Kada velnias ateina rudenį pas dievą, kad jau lapai nubyrėjo, tada dievas sako velniui:

– Argi aklas, pasidairyk, – ar nubyrėjo?

Velnias pasidairė – kad yra. Ir paliko dievui bites. O dievas davė žmonėm ir pasakė:

– Kur bitės, ten perkūnas nedauš niekada.