Mūsų merginos

[Mūsų merginos]
Lazdynų Pelėda

Straipsnis nebuvo publikuotas jokiame laikraštyje ir nuturėjo antraštės; jis buvo išlikęs LKLI rankraštyje. Šiam straipsniui suteikė antraštę bei išspausdino jį „Lazdynų Pelėdos raštų“ septintojo tomo surinkėjai ir redaktoriai. Pats straipsnis yra lyg atsakymas į žmogaus, pasirašiusio po slapyvardžiu J. Šepetokas, 1905 metais „Vilniaus žiniose“ išspausdintą straipsnį, kuriame jis, nors palankiai, bet per daug siaurai ir supaprastinančiai, apkalbėjo to meto moteris.

Ponas J. Šepetokas savo straipsnyje V. Ž. N 213 parodo vien gerą širdį, neleisdamas mus apjuokti, sako, kad nėra ko stebėtis, nes mes, moteriškės, savo padėjime negalime nė apie ką kita svajoti - vien, „kūnui subrindus“, apie ponaičius, pašvitus ir apie tą, kad kuo veikiau vyrą nutverti. Tais savo žodžiais pripažįsta p. Šepetokas, kad kliuvęs mums skaudus, nužeminantis užmetimas yra teisingas. Ponas Šepetokas ieško priežasties mūsų „neišmanymo“ neišsilavinime ir labai klysta, nes jeigu mes daugiaus būtumėm išlavintos, tokioj tvarkoj, kaip dabartinė, dar mažiau būtų „gerų“ motinų ir pačių.

Aš, kaipo meterė, stengsiuos išaiškinti, iš kur paeina nelaimės mūsų šeimynų, tiek sugriautų gyvenimų ir teip tankiai pagriuvimas į purvyną mūsų mergaičių ir apie ką jos svajoja jaunystėje.

Sodietės merginos susideda iš trijų luomų, t. y. dukterų smulkių dvarponių, dukterų ūkininkų ir merginų, tarnaujančių tankiaus nuo aštuntų metų. Iš paviršės jos skiriasi, bet jų svajonės yra beveik vienodos savo turinyj, tik aprėdytos kitokioms formoms. Dukterys smulkių dvarponių prastoj dienoj su savo motinomis šliaužia apie ūkę, nuo rytmečio iki juodo vakaro žūsta, kad kuo daugiaus atneštų pelno ūkė, ir, kaldamos teip skatikus prie skatiko, led surinkus keletą rublių, ko veikiaus siunčia į miestą, kad duoti galią išsilavinti sūnams.

Tėvai svajoja senatvėje sulaukti džiaugsmą ir neišlavintoms dukterims rūpintoją, globėją.

Ir visa šeimyna, gaivinama šviesia vilčia, nejaučia nuvargimo, visi iš vieno eina prie aiškaus sieko.

Vasaros sulaukus, merginos, prieš parvažiuojant broliui, išsiuvinėtais žiemos vakarais divonėliais išrėdo kambariuką ir laukia šitos dievystės, šitos krautuvės žinių, doros, išminties. Parvažiuoja laukiamas ponaitis perbalęs, rankos dreba, akys padyrusios, led gyvas, žinoma, nuo didelio mokslo, - teip žino motinos nelaimingos ir seserys, kurios visą vasarą viena svajoja, kaip tą suvargusį mokslinčių atgaivinti, ir su visa širdim palieka gailestingoms seserims. Kas jo sveikatą sugriovė, kur paliko jo spėkos jaunos, kur ant galo paliko vaisius triūso jam atsidavusios šeimynos? Man nėr ko sakyti, jūs, vyrai, geriau tą žinote. Ponaičiukas pasižvalgo po linkinę, atranda jauną, skaisčią, sveiką merginą, kuri, apart savo sveikatos, turi dalies tiek, kiek reikia apmokėti skoloms mokslinčiaus. Jis doras, išmintingas, jis negali to tėvui užmesti, jis „pats“ savo reikalus aprūpins! Mergina, prisiskaičiusi apie visokius išsvajotus poetų herojus, kurie niekada nebuvo ant svieto, pridėjus savo fantazijos, sutveria iš to nusigyvenusios biaurybės kankintinį likimo, ji ant atminties moka Konopnickienės „Do kobiety“ ir jaučia, kad ji atsakys šitam užduočiui, neatsiliks ir kels su juomi drauge naštą, kuri vadinasi gyvenimu, bus numylėta jo dvasios vaikų ir jo svajone apie dangų. O jis, krautuvė mokslo, bus balsu jos sąžinės ir ves ją su savim aukštyn!

Kame čia jos svajonė apie „lengvą duoną“?

Ir šit stoja prieš altorių, ji nemeluoja, sakydama „myliu“ - ji reikalauja to jausmo švento ir už jį aukauja save ant visa ko.

O jis? - ką jis duoda už tą jausmą, ką šitas nudėvėtas biaurybė, nustojęs visa ko po visokius urvus, gali duoti? Ką? - nudėvėtą savo maitą! Ir jūs, vyrai, stebitės, kad nėra „gerų“ motinų pas mus!

Tokiose išlygose ji palieka motina, ji, neskaičiusi nieko iš daktariškų knygų, verkia naktimis pas lopšį ligoto vaiko, ir tik parvežtas gydytojas apšviečia priežastį ligos to mažučio nekalto sutvėrimo, led gimusio, o jau vaitojančio.

- Kam tu vedei? - klausia moterė savo vyro.

- Kam? Skolos turėjau, o antra tos liafirindos teip brangiai prekiuoja, - atsako jis.

Jis nieko jau nebeslepia, piningai jau praleisti, skaistumas merginos pranyko, nebepavilios niekas, atestatas bažnyčios palaimintas jo rankose, ji paliks jo vergė ant amžių, jo įrankiu užganėdinimui gyvuliškų pageidimų; ji turi ant visokių biaurybių sutikti, ko tik jis nuo jos nereikalautų, nes ant to prisiekė, nes, nukračius jo jungą, nustos svieto akyse guodonės, žmonės atsitrauks nuo jos ir apgarsins ją kaipo griovėją „tvarkos“ ir šventų šeimyniškų ryšių. Pasilieka du keliai pasiskirti: arba mesti prakeiktą jungą ir pergalėti supelėjusius prietarus, ar pasilikti tame purviname klane, užmušus savyje visus žmoniškus jausmus, būti iki galo amžiaus verge ir pigesne paleistuve.

Daugumui moterų trūksta spėkų prie kovos ir palieka biaurojamos savo valdonų, užmušusios savyje viską, kas žmoguj švęstas, pasikakino „guodone svieto“. Kitos patraukia retežius, klajūnės be lizdo ir pastogės, daužosi per visą amžių kaip žuvis trokštanti į storą ledą, daužosi apleistos nuo artimiausiųjų savo širdyj, kariaudamos su badu, šalčiu, su vargo baidykle, kuri sekioja ją šypsodama, ironiškai sekioja su viltim, kad, spėkos pritrūkus toj sunkioj kovoj, nuo visų apleista, pravardžiuojama, paliks jo vergė ir pasiduos pragramzdinti purvyne. Viltis baidyklės nėra be pamato: ji daugybę tokių moterių, nutepus dažais suvargusį, pavytusį veidą, nuvedė, bet tos jai tepasidavė, kurios nors viena šviesi atmintis negaivina, nė vienas nors pavytęs žiedas ar paveikslas; tos pasidavė, kurios niekada nepakelia akių aukštyn, kurios, visa ko nustojusios ant žemės, nemoka sutverti sau dvasiško gyvenimo, kurioms negana yra nors savo supratime būti žmogum.

Mat, kartais pameta moteriškės tą lengvą duoną, ir ji nėra tikslu gyvenimo ir svajone jaunų merginų. Ūkininkų dukterys beveik tą patį atranda - jos išaustus audeklus išnešioja vyras po karčiamas, o parėjęs girtas daužo ją ir vaikus.

Ką gelbės čia supratimas, pakol tie prakeikti ryšiai teip stiprūs? pakol moterė vien tik šeimynoje gali būti žmogumi, pakol platesni horizontai neužmatomi, ką gelbės „išmanymas“?

Per laisvę prie šviesos tiktai galima prieiti, vien ant griuvėsių dabartinės tvarkos matant mūsų išsiliuosavimą.

O p. Šepetokas svajoja, kad mažai pas mus siuvėjų; yra jų gan daug: po tris grivenas imdamos ant dienos, nuo aštuntos iki devintos vakare klabina mašinas badaudamos, - argi dar daugiaus jų reikia, kad, po griveną imdamos už savo darbą, prikimštų kišenes visokių siurbėlių kapitalistų?

Teip, pritariu tamstos riksmui: prie darbo, seserys! bet... ne prie siuvimo kelnių mūsų valdonams! Yra kitas darbas svarbesnis, kuris vien mumis gali išliuosuoti nuo jungo vergystės ir nuo tokio gailesčio mūsų ponų, gailesčio dėl kvailo sutvėrimo. Nesigailėkit mūsų, bet savęs, ir pagalvokit išrasti kokias mašinas, kurios pakeistų dvikojus gyvulius ir jūsų verges.

Lazdynų Pelėda