Mūsų gyvybės upė
| Mūsų gyvybės upė Vytautas Mačernis |
|---|
| Straipsnis kaip pranešimas skaitytas universiteto studentų literatų būrelyje. Išspausdintas knygoje „Po ūkanotu nežinios dangum“. |
[...]
Nežinau, ar aš patenkinsiu jūsų norus, jeigu nukrypsiu nuo tos temos, kuri suformuluota skelbime. Nesu specialiai nagrinėjęs, kas mūsų rašytojų yra vitalistas, kas ne, kuo tas vitalizmas reiškiasi. Man rūpi labiau, ne tai kas jau yra, bet kas bus. Visa tai, ką čia minėsiu, bus daugiau skirta ateičiai nušviesti, remiantis praeitimi, o ne praeities nagrinėjimas. Pagaliau ir paties žodžio vitalizmas aš nevartosiu biologine prasme. Vitalistiška man reikš visa tai, kas yra gyvybinga, aukščiausia gyvybės apraiška, gyvybės pulsavimas. Gyvybė yra jėga, išsireiškianti įvairiausiais atributais: paprastu gyvenimu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba. Todėl man didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo reiškinys.
Didelė paslaptis yra toji gyvybė. Mes nenagrinėsime, kas yra jos priežastis. Svarbu tai, kad ji yra. Visa mūsų visata baisiai nepalanki gyvybei. Mokslas nurodo, kad turbūt daugiau niekur, išskyrus žemę, gyvybės ir nėra. Gyvybei palaikyti reikalingos keistos ir sudėtingos sąlygos. Tik palyginus mažoj žemėj, pačiame jos paviršiuje atsirado gyvybė. Atitrūkus nuo žemės 16-17 km gyvybė dėl atmosferos stokos išsilaikyti nebegali. Tik kažkokiu keistu būdu susidarė žemėj reikalingas atmosferos kiekis, šiluma, ir iš jos staiga ištryško gyvybė. Kaip ji ištryško, kaip ji atsirado, dar ir dabar neaišku. Gal tai akla medžiagos, materijos išdaiga? Gal tai aukštesnės Galios padaras. Mes to nežinome. Bet kartą ji atsirado, amžių bėgyje ji vegetavo, vėliau ėmė jausti, ir šiandien ji vainikuojasi žmogum, kuris sugeba mąstyti, būti sąmoningu, galinčiu reflektuoti apie pačią gyvybę. Nežinia, kokias formas gyvybė gali pasiekti, kuo ji gali virsti. Gal ji neilgai tvers visatoj. Yra reiškinių, kurie nurodo gyvybės galą. Tačiau visi šitie klausimai yra mokslo reikalai. Plačiau mes šiandien jų neliesime. Mums užtenka to, kad yra gyvybė ir aukščiausia jos apraiška žmogus.
Žmogus yra sąmoninga gyvybės forma, tai gražiausias jos pasireiškimas. Laiko bėgyje žmogus pats sau darosi aiškesnis ir ryškesnis. Jis pasijuto gyvenąs laike ir erdvėje. Prisitaikė sąlygoms, ėmė bendrauti su kitais savos rūšies padarais. Sukūrė šeimas, gentis, tautas. Vėliau atsirado valstybės. Išaugo žmonių reikalavimai, išryškėjo gyvenimo supratimas. Žmoguje vis labiau ėmė kauptis didesnės ir didesnės galios. Jis ėmė tarsi žaisti savo galiomis, bandyti pats save. Jis ėmė kurti, daryt tai, kas ne tik gina nuo šalčio, bado, palaiko kūnines funkcijas, bet ėmėsi ir to, kas dar labiau aukšta, nors yra aukščiausia gyvybės apraiška, tai yra žmogus ėmė kurti kultūrines vertybes. Ir štai turime žmogaus kūrybos istoriją, turime paskirų žemynų, pagaliau Europos ir jos atskirų tautų kūrybą, kaip aukščiausią gyvybės pasireiškimo išdavą.
Tarp tų tautų gyvename ir mes, gyvename mes, lietuvių tauta. Viduramžiais mes sužibome kaipo karių ir kunigaikščių tauta. Vėliau ėjo tamsesnis laikas. Mes vis buvome tokiose sąlygose, kad mūsų gyvybės upė vis buvo skaidoma, dalinama, mūsų gyvybingumo ugnis vis prislopinta. Mes daug vargome ir savo vargą netiesioginiu būdu išsakėme dainomis. Nes kas gi yra daina – tai vargo duktė. Rusų liaudies dainos labai gražios, bet rusų liaudis irgi patyrė be galo daug vargo. Ir štai mes atėjome į šias dienas.
Vis dėlto gyvybiškai mes dar pilnai nepasireiškėme: mes neturime kūrybos, kuri galėtų lenktyniuoti ir būti lygi su kitų tautų kūrybomis. Tai kodėl šito neįvyko, kodėl mes neturime savos kūrybos? Gal mūsų tauta nėra gabi. Netiesa. Kiekviena tauta yra lygiai geniali. Nėra išrinktų gabių ir nėra pasmerktų negabių tautų. Visos tautos yra gabios. Tik kitoms buvo palankesnis likimas. Mums jis buvo ne toks palankus. Mūsų gyvybė dar nepasireiškė. Tai kas reikalinga, kad tauta parodytų savo genialumą atskirais individais įvairiose srityse arba kurioj nors srity ypatingiau. Mat dėl tam tikrų vietos, istorijos, laiko sąlygų, ji gali būti tokio ar tokio genijaus: lyrikos, dramos, muzikos, skulptūros. Visų kartu ir t.t. Reikalinga laisvė, laisva egzistencija. Būdama laisva tauta pirmiausia prakunta ekonomiškai. Ekonomiškai susitvarkiusi ji pakelia žvilgsnį aukštyn. Ji sukaupia savy galvas ir ima tartum jomis žaisti. Paskirais individais prasiveržia tos jėgos ir nušvitę sužiba visatos danguje.
Negalime neigti ekonominio pagrindo. Būdami logiški, galime tvirtinti, žmogaus dvasinės galios pasireiškia geriau tada, kai nors minimaliai sudaroma kūnui funkcionavimo sąlygos. Būdami nelaisvi, kitų valdomi, mes neturėjome progos miklinti savo sąmonę, mes neskaitėme knygų. Iš ten genijai išdygti negalėjo. Sakysim, žydų tautą vadina – su galva. Ypač prancūzuose ji daug davė. Dėl to, kad žydai buvo visada pasiturį, jiems buvo daugiau kas prieinama. Štai iš kur trykšta jų gabumas. Ekonomiškai gerai susitvarkyti tauta gali tik būdama laisva. Ji tada gali šviestis ir kultūrėti. Jei prieš porą amžių mes skaitėme tik maldaknyges ir terašėme maldaknyges, po Didžiojo karo tapus laisviems, susidarė kitokios sąlygos. Atsirado daug norinčių mokytis, gimnazijos vis pilnėjo. Ir šitie gimnazistai išmoko skaityti ne tik maldaknyges, bet didžiuma ir eilėraščius rašyti. Nors daugelis rašo prastai ir neoriginaliai, bet tačiau tarp tautos rašančios eilėraščius ir skaitančios maldaknyges yra didelis skirtumas. Tarp šitų blogai rašančių būtina, kad atsirastų keletas gerai rašančiųjų.
Bene pirmiausia tauta savo gyvybingumo zenitan ima kopti savo raštija, po to eina labiau mokslas. Nebūtina manyti, kad mūsų tauta lygiai apsireikš lyrikos, epo ir dramos genijais. Gali ir vienu jų kuriuo nors išreikšti savo genialumą. Anglai turi dramą, lyriką, italai vyrauja tapyboje ir skulptūroje, vokiečių gentys išaugino muzikos genijus. Lietuvių tautos genijus turbūt neduos didelių dramos genijų, nes iš viso dabar nėra dramos laikai, gyvenimas dramų nebeduoda. Viskas yra sureliatyvinta, labiau ar daugiau suniveliuota. Gyvenimas nėra masyvus, labiau išsiskaidęs ir skeptiškas. Seniau, sakysim, vieno luomo atstovas įsimylėjo kito luomo atstovą. Tačiau griežti luomų santykiai vestis neleido. Kyla drama. Buvo griežtas moralės ir religijos laikymasis. Iš čia kildavo irgi begalės dramų. Šekspyro laikais vykdydavo žudynes ne mažiau kaip ir pats Šekspyras savo veikaluos. Dabar, kai ir yra žudynės, nėra tos tiesioginės atsakomybės. Be to, mūsų žmonės viską labiau išgyvena tyliai, rezignuojančiai. Tauta daugiau pasyvi, įspūdinga. Todėl įtikėtinas labiau lyrikos ir poezijos genijus.
Dabar išgyvename gana liūdnus ir karo metus. Reikia tikėtis Apvaizda ir likimu, kad mūsų tauta iš šito karo (išeis) laisva. Tada ji galės savo gyvybės upę kreipti jai norima vaga. Laisvė būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs nesuklestėjus.
Jeigu tauta bus laisva, jai reikės kam nors vadovauti. Yra reikalingi ne vien tik įstaigų ir valstybiniai vadovai, bet ir dvasiniai vadovai, kurie šiais laikais yra patys svarbiausi. Susidūrus su šituo klausimu, ir iškyla rašytojų ir poetų reikšmė. Poetas nėra vien tik eilėraščius rašąs peckelis, bet tikras savo tautų dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadas. Jei seniau, vid. tautai vadovavo kunigaikščiai, kunigai, tai ateity jai turės vadovauti dvasios autoritetai, dvasios kunigaikščiai, kunigai, žmonės kunigai iš pašaukimo. Ir šitų ateities vadovų mes negalime ieškoti kur nors ten, tik ne čia, bet štai mūsų pačių tarpe, ne rytoj, o jau šiandien. Mes patys turime ruoštis būsimai ateičiai.
Jeigu praeitais amžiais mūsų rašytojai vadovavo tautai, tai jie iškyla retai, lyg atskiri stulpai, kartais dar nesąmoningai imą ant savęs tas pareigas. Pokariniai rašytojai daugelis irgi jau pasakė savo žodį, žinoma, atskirų atsitikimų gali būti, bet šiaip jie stebuklų nebeparodys. Taigi logiškai visko tauta pareikalaus iš pačių jaunųjų, ir jų rankose glūdi ankstyvesnis tautos suvienijimas ir jos gyvybingumo išvystymas arba dar nutęsimas.
Todėl patys jaunieji žmonės turi rengtis tautos vadovavimui. Jie turės auklėti tautą, kreipti jos gyvybės upę taip, kad ji parodytų savyje sukauptas galias ir kad šitos galios galėtų objektyvuotis.
Pirmiausia reikia žiūrėti, kas yra mūsų tautos pagrindas. Pirmiausia, mes esame ne pramonės, bet žemės ūkio šalis. Mes esame žemdirbių tauta. Todėl žemdirbiais, kaipo tautos pagrindu, ateity ir turės būti labiausiai rūpinamasi.Konkrečiai imant mūsų išganymas – pasiturintis ūkininkas. Juk ir nepriklausomybę atgavome jo dėka. Visi pokariniai mūsų vadai buvo pasiturinčių ūkininkų vaikai. Prieškariniai ir pokariniai rašytojai yra taip pat dauguma pasiturinčių ūkininkų vaikai. Reiškia, toks ūkininkas yra visa ko pradžia. Ir ateity turės būt taip. Jeigu norime savo gyvybę kuo aukščiausiai iškelti, turime šituo ūkininku ir rūpintis. Todėl rašytojai, būdami jautri tautos sąmonė, nuolatiniu savo žodžiu ir raštais, kūryba ir autoritetu turės kreipti tautos sąmonę ta linkme. Jie turės priminti valstybininkams, ji tiesiog turės juos mokyti, kad pirmiausia turime tvirtai pastatyti ant kojų ūkininką, sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas susidaryti tvirtą ekonominį pagrindą. Tada šitokio ūkininko vaikai galės niekieno nepriklausomi mokytis, nedirbdami pašalinių darbų. Jie neskaldys savo jėgų pašaliniams darbams, o pakreips išsimokslinimo ir saviauklos keliu. Tokie apsišvietę žmonės bus vieningi ir tinkamai subrendę. Užkart tautos sąmoningoji jėga apsivalys, liks grynesnė.
Tačiau, kad nurodytų tautai tikruosius kelius, kad eitų jos priekyje, jai vadovauti, jaunieji žmonės turi būti ateities žmonės, turi eiti bent 50 metų pirmiau, negu sugeba pati tauta. Jie turi būti praaugę visa galva tautos vidurkį. Jie turi savyje ugdyti tik ateities idėjas ir jomis bręsti. O kad taptų jie tokiais, jie turi be galo daug auklėtis ir sąmonintis. Jie jau dabar turi būti tobuliausio gentkarčių galių įkūnijimu ir viršūne. Kadangi tautos vadais bus poetai, tai jie negali pasitenkinti vien mokėjimu rimuoti ir eiliuoti, bet turi būti universaliais žmonėmis, pasisavinę visa, kas jau žmonijos sukurta, žiną galimus ateities kūrybinius kelius. Jie turi kuo puikiausiai susivokti šiandieninėj ne tik tautos, bet ir visatos situacijoje. Jie turi būti labiausiai šviesūs savo laikotarpio žmonės. Tada į poetus nebus žiūrima su pasigailėjimu, bet su pasididžiavimu ir reikiama pagarba. Tada jie taps autoritetais, tauta ims klausyti jo žodžių.
Aš žinau, jog tokiais tapti yra be galo sunku. Karo sąmonė. Be to, čia neužtenka vien auklėjimo ir švietimosi, reikia jau būti gimusiais, Dievo malonės pažymėtais. Jumyse jau turi būti sukrauta genčių galia, mumyse ji turi būti susitelkusi, belaukianti tik išsiveržti, suklestėti ir apsipavidalinti. Tačiau, kad kartais nenuslėptų ir nenukištų savo gabumų ir susitelkusių gyvybinių galių, jūs turite sąmoningai save bandyti ir reikšti. 95 pasirodys veltui save bandę, bet 5 ar trys iš šimto pasirodys tikrosios tautos gyvybės ir sąmoningumo šaltiniais. Juk kuo pasireiškia tautos jėga ir gyvybė, ar ne tomis galių susikaupimo viršūnėmis, kurios prasiveržia ir sužiba lyg ugnis visai visatai. Savo sužibėjimu jie įrodo savo tautos gyvavimo prasmingumą.
Kaip jau minėjau, savo gyvybės zenitan tautos kopia pirmiausia savo raštijomis, sužiba savo poetais ir rašytojais. Todėl poetai turi būti tautos garbė. Jie turi susirūpinti išreikšti tą tautos gyvybės ir jėgos aspektą, kuris tautai yra būdingiausias, kuris yra originalus tautai, kuo ji yra tokia, o ne kitokia. Todėl reikia ieškoti to pagrindinio jos aspekto. O jį pataikyti galite, eidami tik vienu keliu. Aš jį nurodyti galėčiau maždaug šitaip.
Bendrai poeto didumą mes galime matuoti štai kokiu kriterijumi. Jeigu poetas kalba apie tai, kuo jis yra, iš kur jis yra, tai yra jo pajėgumo liudijimas. Jeigu batsiuvys yra poetu, ir jis nieko nekalba apie tai, kaip jis kala puspadžius, jis niekada nebus didelis poetas. O jeigu jūs, būdami ūkininkų vaikai, nieko nekalbate apie tėvų laukus, kur vasaromis auga rugiai, apie pievas, esančias prie upių, apie ežerus, telkšančius kloniuose, apie pilkas kalvas, apie vasaros kaitrą, rudens liūtį ir vėją, apie žiemos užšalusias pelkes ir balutes, jeigu pagaliau jūs nieko nekalbate apie sėją, pjūtį, apie sunkiai dirbančius tėvus, jų samdinius, neminite su pasididžiavimu apie turimą turtą, gyvulius, jūs, galima iš anksto pasakyti, visai nesate poetai. Iš jūsų eilėraščių turi būti aišku, kas per sodyba, kur jūs augote, ką jus veikėte, būdami vaikais, kaip atrodo jūsų tėvai, kaimynai ir pažįstami, kas per upės teka jūsų laukais, kokie paukščiai gieda jūsų sodybos medžiuose. Net labiausiai bendrose ir metafizinėse temose turi būti jaučiamas jūsų laukų, jūsų laukinių gėlelių kvapas, kaip akompanimentas visada jūsų eilėse turi ūžauti tėviškės vėjas. Tada jau bus įrodymas, kad jus esate poetai. Šv. Pranciškus – vėjas, brolis.
Tik šitaip dainuodami, jūs būsite tautos suprasti, būsite palietę jos jautriausias stygas, galėsite veikti ir sąmoninti tautą… Kita visa yra tik prietapai, kurie gali būti įderinti visumon, bet jokiu būdu negali eiti leitmotyvu.
Ne jums statyti paminklus Afrikos palmėms ir vandenynams, egzotinių kraštų grožiui, bet jūsų poezijos esmė – iškelti jūsų tėvų sodybų grožį ir prasmę bei vietą universume.
Todėl visko jūs turite ieškoti savoj aplinkoj. Praturtinkite savo žodyną tais žodžiais, kuriuos vartoja jūsų tėvas, dirbdamas vasarą laukuos, atneškite daugiau žodžių ir padarykite juos poetiškais, nes dabar taip mažam žodžių kiekiui yra pripažįstama poetinės žymės.
Be visko to jūs turite būti dar savotiški žmonės. Subręsti ir išsiauklėti galite tik tam tikrose sąlygose. Kadangi gyvenimas kartais jų neduoda, tai jūs turite patys jas sau statyti. Nežiūrėkite, kaip gyvena kiti žmonės, mes turim patys susikurti savo gyvenimą. Jūs visados turite būti susikaupę, panėšėti į vyno taurę, kurion renkami vyno lašai. Tada jūs galėsite iš savo pilnybės nupilti tą vyną žmonėms kaip palaimos jos ištroškusiems. Jumyse turi būti nuolatinis savo menkystės jausmas ir nuolatinis troškimas tobulumo ir begalybės. Net jūsų veido bruožuose turi būti žymus, anot Šopenhauerio, tas metafizinis liūdesys, amžinas nepasitenkinimas esamu, jūsų žvilgsnis visada turi slysti per žmonių galvas tolyn, jūs niekada neturite žiūrėti, kas yra po jūsų kojų. Kartu su tuo liūdnumu jūsų jau visoj išvaizdoj turi būti žymus tam tikras pirmapradis džiaugsmas, kažin koks amžinas vaikiškumas, kuris yra lygus genialumui. Jūs stenkitės būti visados nelygios nuotaikos, ugdykite savy priešingus polius, aną šventą pyktį ir šiurkštumą pinkite su begaliniu švelnumu, entuziazmą su abuojumu. Tik iš šitokių sielos svyravimų gimsta impulsyvumas ir noras kurti. Jūs visada stenkitės nesitenkinti esama harmonija didesnės harmonijos dėlei. Jūs turite būti tam tikru būdu nuo žmonių nutolę ir savotiškai paslaptingi ir kažkuo skaistūs. Niekada jūs negalite užmiršti, kuo jūs norite būti. Amžinas nerimas. Kad būtume tokie, jūs patys arba mokslo pagalba turit vis statytis sau kliūtis, moralines ar mokslines, arba išgalvotas, lyg ir beprasmes, nes reikia atsiminti lygumų žmonės yra silpnakojai. Jūs turite nugalėti kartais laiko beprasmiškumą, būti be galo kantrūs ir darbštūs.
Reikia stengtis draugauti toks su tokiu. Rasti savo aplinką ir vandenį, kuriam galėtum kaip žuvis plaukioti. Tik šitokioj aplinkoj, tik lygindami savo galvas su kitų galva, tik įsitraukę į tą šventą, pasakyčiau, lenktyniavimą, jūs pajusite savo galią, kurią vėliau imsite kuo labiau ugdyti. Žiūrėkite, ar jūsų galioj yra vaizdo kūrimas, ar formos lengvumas, ar dainiškumas, ar nuotaikingumas, ir lavinkitės savoj galioj. Nes objektyviai imant kiekviena žmogaus galia savo nekasdieniškume yra nuostabi ir žavėtina. Objektyviai vertinant didis yra Mocarto tonų aiškumas ir šviesumas. Kaip didis yra Bethoveno rimtumas ir didingumas.
Nors Europa yra pavargusi ir lyg išsisėmusi, tačiau gyvybė ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparodėme tikro savo gyvybingumo. Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes galėtume toliau gyventi laisvi, o patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūnėmis, pačiu vainiku.
1941